Filmo „Laimingi metai“ kadras
Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ kviečia pažvelgti į neheteroseksualių moterų patirtis vėlyvuoju sovietmečiu. Trumpametražį dokumentinį filmą „Laimingi metai“ sukūrė režisierės iš Ukrainos Svitlana Shymko ir Galina Yarmanovos, viena jų – Svitlana Shymko – lankysis ir „Kreivių“ festivalyje rugsėjo 4–8 dienomis.
Svitlana Shymko, yra baigusi tarptautinę „DocNomads“ dokumentinio kino programą, šiuo metu studijuoja lyčių studijas. Jos trupametražiai dokumentiniai filmai, nagrinėjantys politines, socialines bei feminizmo temas, yra laimėję ne vieną apdovanojimą tarptautiniuose kino festivaliuose. 2015 metais „Kino pavasario“ programoje jau buvo rodytas S. Shymko filmas „Gydytoja išeina paskutinė“.
Galina Yarmanova – nepriklausoma tyrėja, baigusi Vidurio Europos universitetą, dėsto lyčių studijas ir feminizmą Kijevo Mohylos akademijoje bei tiria reprodukcijos, nacionalizmo ir imperializmo įtaką dabartinei Ukrainos politikai lyčių klausimais.
– Kaip kilo idėja kurti šį filmą? Iš kur gavote filmuotą archyvinę medžiagą?
Svitlana: Kurdamos filmą, bendradarbiavome su Lvovo archyvu. Iš pradžių planavome kurti dokumentinį filmą apie tradicinės šeimos irimą Sovietų Sąjungoje. Žinojome, jog šiame archyve gausu namų vaizdo įrašų, tačiau pradėjus kurti filmą, konceptas truputį pakito.
Galina: Abi domimės seksualumo istorija, o LGBT tema sovietmečiu tikrai nėra pakankamai išnagrinėta, todėl ir pasukome šia linkme. Archyvinės medžiagos, užrašytų istorijų, interviu rasti nebuvo lengva, bet kadangi pačios dalyvavome atliekant panašius tyrimus, panaudojome iš ten surinktą medžiagą. Sunkiausia buvo rasti žmonių, kurie sutiktų duoti interviu, ypač tokių, kuriems per penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų, ypač jei tie žmonės nepriklauso jokiai organizacijai, nėra aktyvūs. Be to, svarbios klausimų formuluotės. Pavyzdžiui, filme buvo panaudotos interviu ištraukos iš 2011–2012 metų tyrimo apie šeimas. Klausimai buvo skirti žmonėms, kurie gyvena šeimose, bandant priešintis šiuo metu Ukrainoje paplitusiam naratyvui, siekiančiam LGBT žmones parodyti kaip priešpriešą šeimai. Tyrimas fiksuoja realių žmonių asmenines istorijas, jų gyvenimus, vaikų auginimą, taigi ne vien hipotetinę šeimos galimybę. Kadangi klausimai buvo orientuoti į šeimos gyvenimą, juose beveik neužsimenama apie seksą ar kitokias santykių formas, kaip pavyzdžiui, nemonogamiški santykiai. Tačiau toks ir buvo tyrimo tikslas – tyrimui atsiliepė tie žmonės, kurie save indentifikuoja kaip šeimą.
– Filme tyrinėjate praeitį, o kaip vertinate dabartinę LGBT asmenų padėtį Ukrainoje?
Galina: Manau, kaip ir daug kur, situacija labai priklauso nuo gyvenamosios vietos, tačiau palankūs įstatymai taip pat nebūtinai pagerina gyvenimo kokybę. Turime Kijevo Pride, demonstracijas kituose miestuose, tačiau didesnis matomumas ne visada turi teigiamą poveikį – sulaukiame ir daug pasipriešinimo, neapykantos. Nors filmu mes nesistengėme kalbėti apie dabartinę situaciją, šiandieninis politinis kontekstas mums svarbus. Su Svitlana turėjome ne vieną diskusiją apie dabar Ukrainoje dominuojančius LGBT, žmogaus teisių judėjimų naratyvus. Mūsų nuomone, dažnai per daug orientuojamasi į bandymą pasivyti Vakarus, laukti jų pagalbos, kad suteiktų mums reikalingus resursus, patirtį – visa lokali istorija yra nurašoma kaip baisiai atsilikusi ir net neverta minėjimo. Kaip tyrėjos filme siekėme parodyti kompleksiškesnį vaizdą, liudijantį, jog situacija nebuvo homogeniška. Norėjome parodyti LGBT žmonių gyvenimą sovietmečiu, kuris tiek tuo metu, tiek ir dabar yra stumiamas į istorijos paraštes. Taip pat yra užmirštama visai nesena 90-ųjų, 2000-ųjų istorija, aktyvizmas. Vietoj to kalbama apie Stonewall riaušes (pradėjusias modernų LGBT teisių judėjimą JAV – aut. past.) kaip ypatingai svarbų dalyką, bet užmirštame, kas buvo ir yra čia, pametame tęstinumą.
Svitlana: Galiu pateikti vieną pavyzdį, kuris, mano nuomone, gerai iliustruoja kaip svarbu atsižvelgti į vietinį kontekstą. Atlikdamos tyrimus, taip pat ir rinkdamos interviu filmui, supratom, kad vakarietiškas identiteto konceptas nelabai tinka. Mums buvo įdomu sužinoti, kaip žmonės patys suvokia save, savo tapatybę, kaip įvardina savo seksualinę orientaciją. Paprastai moterys nevadino savęs lesbietėmis, nes tuo metu šis žodis tiesiog nebuvo vartojamas. Kai mąstėm, kaip pristatyti savo filmą, anglų kalba nusprendėm vartoti žodį „queer“, nes jis platesnis – taigi parašėm, jog tai filmas apie queer moterų istorijas. Tačiau ukrainietiškai geriausiai tiko pavadinimas „neheteroseksualių moterų istorijos“, nors kiekvienai iš jų tai gali reikšti skirtingus dalykus. Vis dėlto negalėjome naudoti žodžio lesbietė, nes bent tyrimo metu, o daugelis, kiek žinau ir dabar, taip savęs nevadina.
– Jūsų filmas buvo rodomas Kijevo, Molodist ir keliuose kituose filmų festivaliuose Ukrainoje. Kaip jį priėmė publika?
Galina: Reakcijos daugiausia buvo teigiamos, daugiausia klausimų gavome apie archyvinę medžiagą, iš kur gavome istorijas. Tiesa, pastebėjom, jog kartais filmo aprašyme nebūdavo paminima, apie ką jis, tiesiog praleista, jog filmas apie neheteroseksualias moteris sovietmečiu. Iš pradžių tai pasirodė keista, supratom, kad tai tikriausiai tam tikras pasipriešinimas – noras tiesiog nutylėti.
– Vilniuje jūs, Svitlana, pristatysite queer kino legendos Barbaros Hammer filmą „Švelnios fikcijos“, kuris yra „Kreivių“ rengiamos B. Hammer kūrybos retrospektyvos dalis. Koks jūsų santykis su Hammer darbais?
Svitlana: Iš tikrųjų, Barbarą Hammer pati atradau labai neseniai. Jos darbai nebuvo tiesioginis įkvėpimo šaltinis. Būtent šiam, mūsų filmui, daugiausia įtakos padarė video montažo darbai, visai nesusiję su queer temomis. O pati labai laukiu Hammer retrospektyvos. Labiausiai man jos filmai patinka temų ir struktūros prasme. Nepaisant to, kad jie nufilmuoti prieš kelis dešimtmečius, filmai ypatingai inovatyvūs, laužo įprastas taisykles.
Svitlanos Shymko ir Galinos Yarmanovos dokumentinį filmą „Laimingi metai“ bus galima pamatyti rugsėjo 6 ir 8 dienomis kino centre „Skalvija“.
Festivalį organizuoja „In corpore“, bendradarbiaudama su kitomis organizacijomis, aktyvistais ir menininkais. Festivalis bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietybės programos lėšomis (2014-2020).
