Naujienos

Filme apie Baltic Pride – kūrėjų patirta baimė ir jaudulys

2014 08 19 \

Nuo didžiulį atgarsį sukėlusių Baltic Pride eitynių praėjo metai, pakankamai laiko grįžti į įprasto gyvenimo vėžes ir užsimiršti. Tačiau to padaryti neleis Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“, pristatantis dokumentinį filmą apie šį renginį, „We Can Be Gay Today. Baltic Pride 2013“. Kūrėjų iš Prancūzijos sukurtoje juostoje užfiksuotos eitynės „Už lygybę“ primins, kas ir kaip iš tiesų įvyko ir leis viską stebėti mažiau šališkomis kino kameros akimis.

Prancūzijoje, Bordo mieste gyvenantys ir kuriantys François Message’as ir Nathalie Sibille, dėliodami paskutinius štrichus juostoje, pasidalino savo įspūdžiais kuriant filmą. Prancūzų instituto ir Prancūzijos ambasados kvietimu atvykę į Vilnių sukurti socialinės reklamos, remiančios Baltic Pride, kūrėjai pernai pavasarį pirmą kartą susidūrė su Rytų Europos kultūra. Prie stiprių emocijų išvydus atviras homofobijos apraiškas prisidėjo ir LRT tarybos sprendimas žymėti sukurtąją reklamą ženklu „S“ ir transliuoti tik po 23 val. Prancūzai suprato – tai, kas vyks Gedimino prospekte, turi būti įamžinta, ir nusprendė sukurti dokumentinį filmą.

Sugrįžę į Vilnių liepos renginiams, režisieriai su filmavimo kamera dalyvavo visuose pasirengimo darbuose ir fiksavo organizatorius, savanorius, politikus, policijos pajėgas, protestuotojus. François ir Nathalie džiaugiasi, kad Lietuvoje juos labai šiltai priėmė LGL komanda. Tačiau, prisimindami savo pirmuosius apsilankymus Lietuvoje, jiedu neslėpė, kad juos šokiravo negatyvumas mūsų visuomenėje: niūrūs nesisveikinantys pardavėjai, nužiūrinėjantys praeiviai. Filmo garso režisierė Nathalie ypač stebėjosi, kaip dažnai girdimi – ir toleruojami – neapykantą kurstantys pasisakymai, ypač LGBT žmonių atžvilgiu.

Dokumentinio filmo postprodukcijos darbai vyko lėtai, jiems būdavo skiriamas François ir Nathalie laisvalaikis po pagrindinio, apmokamo, darbo. Tačiau prancūzai sako, kad rezultatas buvo vertas pastangų ir kad jie labai didžiuojasi savo darbu.

Filmas, turėjęs trukti 30 min., dėl jame vaizduojamų įvykių ir svečių gausos pailgėjo dvigubai. François atsidūsta: „Iš pradžių atrodė, kad visi įrašai labai ilgi, nuobodūs ir ištęsti. Neatrodė, kad iš tiek medžiagos įmanoma sukurti ką nors įdomaus. Tačiau keletą kartų peržiūrėję 30 valandų vaizdo įrašų (o tai buvo nelengva), po truputį ėmėme dėlioti filmo planą.“

Viską sutalpinti į vieną filmą taip pat pasirodė nemažas iššūkis. Operatorius-montuotojas papasakojo apie techniką, kuri padėjo viską sudėlioti į savo vietas. Tai žymaus prancūzų dokumentinio kino kūrėjo ir fotografo Raymond‘o Depardono naudotas metodas su lipniaisiais lapeliais („Post it“): ant jų surašomos visos įdomesnės citatos, kadrai, ir vėliau atmetimo, derinimo būdu išgryninama medžiaga. „Deja, išėjo taip, kad keletą žmonių teko „iškirpti“ iš filmo – to reikalauja technika“, – atsiduso François. Šis metodas įkvėpė ir platinimo kompanijos pavadinimą – „Sticky notes films“ („Lipniųjų lapelių filmai“).

Nors lietuviškoji homofobija šokiravo prancūzus, situacija jų tėvynėje taip pat nėra saldi. Pernai Prancūzijoje įteisinus vienos lyties porų santuokas, šalyje kilo masiniai protestai, sutraukę dešimtis tūkstančių dalyvių. Anot Nathalie, šie įvykiai atskleidė tikrovę: homoseksualumas šalyje nėra problema tol, kol apie tai nekalbama – iki tol pasitaikydavo tik pavieniai nusikaltimai iš neapykantos ar nesutarimai šeimoje. Mergina retoriškai klausia: ar Lietuvoje nėra taip pat? Homoseksualūs žmonės toleruojami tol, kol yra nematomi ir negirdimi?

Situacija labai nustebino ir François – masiniai protestai paskatino didžiulę visuomenės dalį atvirai išreikšti homofobiškas nuostatas, lygiai kaip ir Baltic Pride Vilniuje. Jo nuomone, Lietuvos LGBT* bendruomenė eina teisingu keliu šviesdama visuomenę – dokumentiniame filme įamžinta daugybė kuriozų ir neteisingų faktų, kuriais remiasi ir protestuotojai Lietuvoje.

Šis filmas buvo nemenkas iššūkis kūrėjams dar ir todėl, kad iki tol jie nebuvo kūrę LGBT* tema. Nathalie džiaugiasi, kad profesija jai leidžia dirbti su vis naujomis temomis. Jai pritaria ir François: „Kad ir kokia tema kurčiau filmą, stengiuosi vaizduoti socialinį kontrastą, dualumą. Rašytojai man pritartų – geros istorijos be konflikto nesukursi. Eitynių metu vienoje gatvės pusėje tvyrojo meilė, kitoje – neapykanta, juos skyrė tik policininkų eilė. Baimė ir jaudulys, patirti tuo metu, manyje gyvena iki šiol, tai perteikiu ir filme.“

Filmo kūrimas dėl laisvo laiko trūkumo užsitęsė, bet kūrėjai įžvelgia ir privalumų: laikas keičia dalykus, padeda pamatyti pokyčius. Pokyčių jie tikisi ir Lietuvos gyvenime ir pirmuosius jau mato: šiemet vėl atvykę į Vilnių tarptautinės dienos prieš homofobiją proga jie pastebėjo daugiau pozityvumo žmonių veiduose. Tik Nathalie priduria, kad rimtų pokyčių sulaukti per dvejus metus neįmanoma.

Ji tikisi, kad ateityje bus daugiau galimybių kurti Lietuvoje ir susitikti su draugais Vilniuje. François atsako ne taip entuziastingai: „Šiam darbui skyrėme daugiau nei metus asmeninio laiko, buvo velniškai sunku. Dabar prasideda platinimas, tad darbai toli gražu nesibaigė. Vis dėlto gavę įdomių pasiūlymų ar suradę kūrybinę komandą, tikrai neatsisakytumėme kurti filmo ir apie Baltic Pride 2016 Vilniuje.“

Iki paskutinės akimirkos Nathalie ir François tikėjosi atvykti į filmo „We Can Be Gay Today. Baltic Pride 2013“ premjerą rugpjūčio 23 d. 16:30 val. „Skalvijos“ kino centre. Nors kūrėjams šįkart į Vilnių atvykti nepavyks, po filmo bus galima susitikti su kai kuriais eitynių dalyviais ir organizatoriais.