• Kreivės 2019

    Rugsėjo 4–8 d.
    Vilnius

  • Barbara Hammer

    Retrospektyva ir kūrybos pristatymai


    Rugsėjo 5–7 d. 19.30 val. „Skalvijoje“

  • Konkursinės trumpikės

    12 rinktinių trumpametražių filmų 3 seansuose

    Rugsėjo 4–7 d. „Skalvijoje“

Naujienos

Kinas kaip kūjis: Barbaros Hammer kreivumo malonumai

2019 08 23 \

Turiu omenyje, kas aš tokia? Tyrėja, archeologė. 

Barbara Hammer

 

Žvelgti į Barbarą Hammer, amerikiečių eksperimentinio kino legendą, – tai nerti į vizualią intymumo archeologiją, tyrusią tapatybes, kūnus, seksualumą ir istorijas, glūdinčias tarp šių įelektrintų vardiklių. Gausi B. Hammer filmografija aprėpia 7-ojo dešimtmečio hipių eksperimentus Kalifornijoje, radikalias, kreivas dokumentikas, ironiškas biografijas ir intymius pasakojimus.

B. Hammer išėjo šių metų kovo 16 d., likus dienai iki savojo 80-mečio: paskutinius dvylika gyvenimo metų ji gyveno su vėžio diagnoze – ir apie tai kalbėjo, kūrė bei užsiėmė orios mirties aktyvizmu. Sakau „gyveno su vėžiu“ ne dėl pasyvumo, pasidavimo ligai, o dėl to, kad B. Hammer nesyk pabrėžė, jog militaristinis antivėžio žargonas, pavyzdžiui, „kovoti su vėžiu“, „suspardyti vėžiui užpakalį“, netinkamas jos koegzistencijai su šia liga. Kūnas, kurio malonumų tyrimą ir keliones B. Hammer dokumentavo daugiau nei penkis dešimtmečius, pasirodė kitu rakursu: mamogramomis, tyrimų rezultatais, o liga tapo tyrimų objektu.

Dažnai apie režisieres imama kalbėti joms išėjus – pasipila retrospektyvos, parodos, konferencijos ir leidiniai, – bet B. Hammer garsiai skambėjo dar būdama čia. Kaip „The New Yorker“ publikuotame „Išėjimo interviu“ („Exit Interview“) rašo Masha Gessen, „savo retrospektyvomis Moderniojo meno muziejuje Niujorke ir „Tate Modern“ Londone, šalia kitų institucijų, ji turbūt yra pirma menininkė, įgijusi visuotinį pripažinimą už savo, kaip lesbietės, gyvenimo veiklą – daugiausia apie lesbietes“. B. Hammer šiemet ryškiai figūruoja ir rugsėjo 4–8 d.  vyksiančio Vilniaus LGBT* kino festivalio „Kreivės“ programoje. Retrospektyvoje – penki filmai: „Barbara Ward niekada nemirs“ („Barbara Ward Will Never Die“, 1968), „Dyketactics“ (1974), „Superdyke sutinka Madame X“ („Superdyke Meets Madame X“, 1975), „Nitratiniai bučiniai“ („Nitrate kisses“, 1992) ir „Švelnios fikcijos“ („Tender Fictions“, 1996). Tai pirmoji B. Hammer dedikuota filmų programa Lietuvoje.

Perfrazuojant amerikiečių poetę, teoretikę Adrienne Rich, cituojamą filme „Nitratiniai bučiniai“, tai, kas nematoma, neįvardinama, nerandama, pradanginama, pamažu tampa ne tik neapkalbama, bet tiesiog neapsakoma (angl. unspeakable). Matomumas ir kalbėjimas – raktiniai žodžiai B. Hammer biografijoje. Čia norėtųsi darsyk paminėti „Išėjimo interviu“: M. Gessen pasiūlė darbo interviu formatą, apžvelgiant tai, kas galėjo būti geriau, o kas visai pasisekė – ir dvi dienas kalbino B. Hammer ir ilgametę jos partnerę Florrie Burke Niujorke, o jiedvi atsakinėjo puikiai suprasdamos, kad tai greičiausiai paskutinis B. Hammer interviu. Rezultatas – neeilinio intymumo žvilgsnis į mirtingumą ir artėjantį išėjimą. Šis interviu – dar vienas skyrius viename paskutinių B. Hammer projektų, t. y. mirties ir ligos destigmatizacijoje, matomume. Kitas skyrius – performatyvi paskaita „Mirimo menas arba paliatyvinė kūryba nerimo amžiuje“ („The Art of Dying or (Palliative Art Making in an Age of Anxiety)“) – pasak Nicole Eisenman, atvirkštinės laidotuvės. Raktinis paskaitos žodis – „malonumas“. Kūrybos, žiūrėjimo, kūno, kreivumo malonumas. Malonumas gyventi ir mirti taip, kaip nori. Kurti tokį kiną, kokį nori: „Tikiuosi, kad tai, kas jums svarbiausia, jums pasirodys taip pat aiškiai kaip ir man, kai gyvenimas matuojamas mėnesiais, o ne metais. Tikiuosi, kad kursite iš poreikio kūrybai, neatiduodami duoklės „sėkmei“ pelėkautuose, pažadėtai „meno pasaulio“.“

O kaip malonumas kine? Išties, jeigu tradicinis kinas veikia remdamasis būtent malonumo mechanika, sekant garsiąja britų kino teoretike Laura Mulvey, galima jį dekonstruoti ir klausti, dėl ko tam tikri vaizdai mums teikia malonumą, o kiti kelia diskomfortą. L. Mulvey miniu neatsitiktinai: pirmieji B. Hammer darbai pasirodė 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių antrosios bangos feminizmo kontekste. Antrajame savo filme „Barbara Ward niekada nemirs“ tuometinė Barbara Ward spardo kapinių monumentus ir pastato paminklą sau pačiai, vis dar gyvenančiai heteroseksualioje santuokoje. Pirmąsyk apie lesbietes B. Hammer sužinojo 1970 m., būdama 30 metų, ir po to išgyveno antrąją paauglystę – tiek meilės, tiek kūrybos požiūriu. 1974 m. filme „Dyketactics“ kamera žvelgia į būrį nuogų moterų pievoje, o vėliau regime pačią režisierę, besimylinčią su kita moterimi. Čia išsyk verta pabrėžti B. Hammer žvilgsnio išskirtinumą: kamera kūnų peizažais slenka be vujarizmo, veikiau tai džiaugsminga to, kas ilgą laiką buvo nerodoma, t. y. neegzistavo, dokumentacija.

Visa tai vyksta vis dar itin svarbios the personal is the political mantros kontekste, vis garsiau kvestionuojančiame asmeninių patirčių ir naratyvų atskirtį nuo socialinių bei politinių realijų. Nors B. Hammer rodo džiaugsmą, šis džiaugsmas – neišvengiamai politiškas, radikalus. Kaip ir sprendimas dokumentuoti savo santykius su Max Almy filme „Superdyke sutinka Madame X“ – nuo pirmojo bučinio iki išsiskyrimo. Kiek LGBT* santykių liko už rėmų, nes šią dokumentaciją reikėjo naikinti ir slėpti? Kinas, nors ir trapus, veikia kaip dokumentas.

Istoriografinį, politiškai intymų žvilgsnį tęsia „Nitratiniai bučiniai“, pirmasis vadinamosios istorinės trilogijos (kiti du filmai – „Švelnios fikcijos“ ir „Istorijos pamokos“ („History Lessons“, 2000) filmas. Tai trilogija apie archyvų, dokumentacijos ir biografijos svarbą, užsiimanti kreivumo genealogijos kūrimu. Šalia akademinių, literatūrinių citatų rodomas kasdienis intymumas – tiesa, retai kino ekrane regimas intymumas: lėtai besimylinčios senyvos lesbietės, kamerai keliaujant jų kūnais, tarprasiniai vyrų santykiai, jaunos S&M lesbietės. „Nitratiniai bučiniai“ skatina dokumentaciją kaip įrodymą, o „Švelnios fikcijos“ žengia tolesnį žingsnį ir užsiima pačios B. Hammer biografijos pasakojimu.

„Lesbietės retai rašo kitų lesbiečių biografijas“, pažymi abu filmai, ieškodami šio reiškinio priežasčių ir pasekmių. Kas nutinka, biografijas pasakojant režisieriams ir filmams, neišeinantiems už L. Mulvey kritikos rėmų? Vienas geriausių pastarųjų metų pavyzdžių – režisieriaus Abdellatifo Kechiche’o filmas „Adelės gyvenimas. I ir II skyrius“ („La vie d’Adèle – Chapitres 1 et 2“, 2013), galintis veikti kaip heteroseksualaus žvilgsnio į homoseksualinius santykius vadovėlis. Žinoma, yra ir pozityviau nuteikiančių pavyzdžių, bet šį filmą miniu būtent dėl jo tapimo tokenistiniu LGBT* filmu ir sukelto džiaugsmo, esą kine pagaliau (!) turime LGBT* santykių naratyvą ir netgi (kankinančiai) ilgą sekso sceną.

Būtent todėl ir pabrėžiame kreivų archyvų, istorijos ir genealogijos svarbą. Būtent todėl B. Hammer siūlomas atsakymas – imti dokumentaciją, kamerą, tekstą į savo rankas – vis dar atrodo svarbus. LGBT* naratyvų komerciniame kine daugėja, tačiau dalis jų vis dar veikia pagal kino produkcijos taisykles (vadinamąjį Hayso kodą), galiojusias nuo 1930 iki 1968 m. M. Gessen rašo apie B. Hammer filmą pažiūrėjusią moterį, nustebusią, nes „buvimas lesbiete atrodė tokia didelė linksmybė!“ B. Hammer atsakymas: „Bet taip ir yra.“

Malonumo archeologė, archyvarė, teoretikė ir praktikė – iki pat paskutinio kadro.

 

Teksto autorė: Paulina Drėgvaitė, „Šiaurės Atėnai“, www.satenai.lt.

 

Naudota literatūra

Corrine Fitzpatrick, „A More Daring Pleasure“, Artforum International, 2018-10-22, www.artforum.com/diary/corrine-fitzpatrick-on-barbara-hammer-8217-s-performative-lecture-at-the-whitney-museum-77258.

Masha Gessen, „Barbara Hammer’s Exit Interview“, The New Yorker, 2019-02-24, www.newyorker.com/culture/the-new-yorker-interview/barbara-hammers-exit-interview