Naujienos

KINFO / „Meilės dainos“: muzikalios, seksualios ir trapios

2014 08 19 \

Prisiminę stereotipišką ir iš kasdienės kalbos ištrauktą nuvalkiotą „prancūziškas filmas“ epitetą, simbolizuojantį amelišką kino reginį, kuriame vien tik romantika, apgaubta veikėjų netikėtų poelgių, ir ypač – staiga prasidedančio dainavimo, juo galime apibūdinti ir Christophe‘o Honoré filmą „Meilės dainos“ (Les Chansons d’amour, 2007) ir visiškai neapsirikti. Lengvos ir neįpareigojančios „Meilės dainos“ pasakoja ne tokią ir linksmą istoriją, tačiau pateikia ją lyg crème brûlée su labai trapia plutele.

Juostoje rodomas ménage à trois – Ismaëlis, Julie ir Alice – gyvena kartu, izoliavęsi nuo likusio pasaulio: ne tiek, kaip Bertoluccio „Svajotojai“ (The Dreamers, 2003), tačiau išorinei aplinkai dėmesio skiriama tik tiek, kad iš Julie pokalbio su seserimi būtų aišku, kokia šio trio gyvenimo būdo priešistorė – Julie ir Ismaëlio santykiai nesiklostė sklandžiai, tačiau netikėtai pasirodžiusi Alice tampa jungtimi tarp jųdviejų. „Je suis le pont sur la rivière/Qui va de toi à toi*“, – taip Alice ir dainuoja, šokinėdama tarp Julie ir Ismaëlio. Netrukus ištiksianti tragedija sugriaus ir šį tiltą, o tuomet Izmaëlio, iki tol atrodžiusio heteroseksualiu, susidomėjimo objektu taps jaunas bretonas Erwannas. Šis poslinkis atrodys itin lengvas, kaip ir filme rodomas seksualumas. Honoré neteikia jokios reikšmės seksualinės orientacijos apibrėžimui nei pačių veikėjų susivokime, nei tuo labiau minėdamas galimą homofobiją ar kliūtis sociume. Politikos čia nebent tiek, jog vienu metu Alice rodoma skaitanti Adamo Thirlwello romaną „Politika“ (kuriame, beje, irgi pasakojama apie ménage à trois santykius – panašių mažų detalių filme yra ir daugiau).

Visas straipsnis.

Šaltinis: KINFO