Naujienos

„Kreivių“ festivalyje pristatoma unikali programa – LGBT+ filmai vaikams ir paaugliams

2018 09 03 \

Šiemet Viniaus queer festivalyje „Kreivės“ lankytojai turės unikalią galimybę peržiūrėti rinkinį trumpametražių filmukų, orientuotų į ikipaauglystės ir paauglystės amžiaus LGBT+ patirčių turinčius jaunus žmones. Pirmą kartą Lietuvoje pristatomos tokios LGBT+ programos viena iš paskirčių – atkreipti dėmesį, pastebėti bei reflektuoti jautraus amžiaus jaunuolių poreikius bei jų patiriamas transformacijas. Rugsėjo 16 dieną, kino centre „Skalvija“ jaunieji žiūrovai bei jų tėvai, globėjai ar vyresni draugai turės progą pamatyti filmus „Nekenčiu rožinės!“, „Lux“, „Apsuk butelį“ ir „Šis tas apie Aleksą“.

Paauglystė gali būti žavi, bet ne paprasta. Ir ypač nepaprasta, jei vaikas, žengiantis pirmuosius savarankiškus žingsnius į suaugusiųjų pasaulį, atsiduria pasaulyje, kuriame jo poreikiai yra laikomi tabu, o svarbi jo tapatybės dalis – atmetama. Heteronormatyviame pasaulyje painios paauglystės užduotys LGBT+ jaunuoliui tampa dar painesnėmis. Didžiąja dalimi mus supanti aplinka yra sukonstruota atliepti heteroseksualių žmonių poreikius ir juos reprezentuoti. Knygose, vadovėliuose, filmuose kuriama heteroseksualių žmonių visuomenė ir kalbama apie jų poreikius, lūkesčius ir siekius. Kai nerandama vietos reprezentuoti lytinių tapatybių ir orientacijų įvairovę, LGBT+ jaunuoliai jaučiasi izoliuoti, atstumti, nuvertinti, nereikalingi. Ypač skaudžiai atstūmimą patiria jautrų paauglystės periodą išgyvenantys jauni žmonės.

Filmai – viena iš patrauklių ir reikalingų priemonių, padedančių mažinti LGBT+ jaunuolių atskirtį. Filmai apie lytiškumo standartų neatitinkančių jaunuolių patirtis, padeda juos žiūrinčiam LGBT+ asmeniui nesijausti vienišu su savo įtampomis bei leidžia tapatintis su filmo herojais ieškant atsakymų į klausimus, kurie yra ir unikalūs kiekvienam, ir tuo pačiu universalūs bendruomenei. Filmai yra saugi erdvė savęs ir kitų tyrinėjimui, jie žiūrovui padeda matyti, patirti, modeliuoti galimas sąveikas ir galbūt, jei svarbu, ryžtis žengti drąsius žingsnius artimesnio susipažinimo su savo vidiniu Aš link.

Filmo „Nekenčiu rožinės!“ istorija sukasi apie vaiką, neatitinkantį lyties vaidmens (gender role non-confirming), tačiau istorijos herojais, be dvejonių, galima vadinti visą šeimą. Filmo siužeto centre – aštuonerių metų Violante, vaikas su savitu supratimu apie tai, kas dera ir nedera lyties rolei, su tėvų parama ir palaikymu besiruošiantis dalyvauti break dance‘o konkurse, kuris vyks vienoje Šiaurės Italijos vietovių. Konservatyvų požiūrį apie lyčių vaidmenis išsaugojusi ir tik pamažėle griežtus lyčių standartų gniaužtus atpalaiduojanti Italija vis dar nėra pakankamai priimanti bei draugiška tiems, kurie kratosi primestų lyties vaidmenų. Asmeninė filmo herojų patirtis liudija, kad yra kaina, kurią tenka sumokėti už galimybę vaikui būti tuo, kuo norisi būti. Pasirinkę ginti vaiko teisę į savo unikalią lyties raišką, vaikas ir šeima atsiduria nuolatinės kovos būsenoj – kovos prieš visus tuos, kurie plaukia pasroviui tradicijoms ir kurie savo nepritarimą išreiškia nemalonia nuostaba, patyčiomis ar spaudimu grįžti į lyties vaidmens rėmus. Kokia išeitis? Ryžtingai išbūti prieš srovę, net jei ji gąsdina. Kokiu būdu? Per drąsą būti savimi. Lietuviškame kontekste, girdžiu, nuskambant ir dar vieną klausimą „O kaip tai paaiškinti vaikams!?“ Galima paprastai – aiškinant. Aiškinant, kad vaikai gali atrodyti ir elgtis įvairiai, nepriklausomai nuo jiems priskirtos lyties. Arba galima pasitelkiant filmą – pasakojimą paties vaiko, kuris diena po dienos, pokalbis po pokalbio turi nesuprantantiems įrodinėti, kad jam viskas gerai, lūpomis.

Neretai prisipažinimas, kad savasis Aš, netelpantis į griežtas kultūrines normas, bei savo išskirtinumo pristatymas aplinkiniams yra procesas. Tai lyg vidinė kelionė su keliais svarbiais etapais: noras atrasti savo asmenybės šerdį, artimesnė pažintis su savimi, savojo Aš prisistatymas aplinkai. Aplink filmo, šviesiu pavadinimu „Lux“, pagrindinį veikėją sukasi emociškai intensyvus ir spalvingas siužetas. Nuo vidinių konfliktų, įtampų nesaugumo iki džiaugsmo, vilties ir tikėjimo. Filmo herojaus kelionės užduotis – į gana monochromišką pasaulį įnešti savų spalvų. Tačiau bespalvė aplinka nėra draugiška. Ji priešinasi. Šiame pasaulyje nėra vietos spalvingumui. Kas padeda nugalėti aplinkos pasipriešinimą? Ir ar kova – teisingas pasirinkimas? Ir kas iš tiesų yra šviesos šaltinis – ar pasaulis mums, ar mes pasauliui..? Trumpas filmas kelioms minutėms mus įsuka į atsakymų paieškas kartu su filmo pagrindiniu veikėju.

O kokia gi gyvenimo kelionė be susižavėjimo, įsimylėjimo, flirto? Įprastas paauglystės laikotarpio atributas. Kaip ir siautulingi vakarėliai. Viename jų ir vystosi filmo „Apsuk butelį“ veiksmas. Filmo herojus – 15-metis Bramas, patekęs į draugo vakarėlį, iškart atranda simpatiją. O, kaip persmelkęs susižavėjimas susuka galvą ir kiek įneša painiavos! Kaip reaguoti į draugų pasiūlymus elgtis pagal toksišką vyriškumo stereotipą – nusitempti į lovą išvaizdžiausią vakarėlio merginą – nors ne ji tau patinka? Kaip parodyti dėmesį savo simpatijai, bet nenudegti? O jei jauti, jog viešai parodęs jausmus patinkančiam žmogui, rizikuoji susidurti su galimu draugų nepritarimu, kaip elgtis tada..? Atrodytų, kad tai įprastos paauglystės įtampos įprastoje pažinties situacijoje, jei ne faktas – kad filmo herojui patinka vaikinas, herojus yra homoseksualus ir niekas to nežino. Nuoseklus ir neperkrautas filmo siužetas leidžia patirti visą paletę filmo herojaus jausmų: dvejones, baimę, ryžtą, jaudulį, džiaugsmą bei kviečia permąstyti, kiek paauglystės iššūkiai pasunkėja, kai jaunas žmogus yra priverstas svarbius savo tapatybės aspektus saugoti slėptuvėje.

Panašaus amžiaus herojų filme „Šis tas apie Aleksą“ galima manyti esant aktyvų, sportišką, kaimo aplinkos laisve besidžiaugiantį paauglį. Jis kartais piktas, kartais irzlus ar maištingas – kokia paauglystė be savęs paieškų, eksperimentų ir įsiūčio ant pasaulio, kuris nesupranta, nepriima ar kėsinasi į asmeninę erdvę? Bet jau nuo pirmųjų filmo minučių juntama, kad filmo pagrindinio veikėjo maištas nėra tipiškas – jo liūdesys gilesnis, jo pyktis intensyvesnis, jo žvilgsnis į dalykus – labiau persmelkiantis. Tarytum jis būtų žengęs į klaidų archetipinio herojaus kelią, kuris prasideda nuo atsisveikinimo su šilta, priimančia, bet augimą ribojančia šeima ir tiesiasi per įvairias patirtis, skausmingus susitikimus akis į akį su savo nepažintu vidiniu pasauliu link atviro ir išlaisvinančio susitikimo su savo tikruoju Aš ir savo tikrąja lytine tapatybe. Filmą persmelkia vidinė pagrindinio veikėjo įtampa, neatsakyti klausimai ir atsakymų paieška. Jame prasmingai dera įprasta paauglystės sumaištis ir nepaprastas vidinio herojaus kelias.

Visus Kreivių festivalio vaikų programos filmus vienija ta pati gija – jaunų drąsių kovotojų už savo vietą po saule išskirtinės kelionės link gilesnės pažinties su savimi ir kitais. Nėra teisinga, kad jauni žmonės užsideda ne pagal metus ir ne pagal patyrimą sunkią naštą – sulaužyti istoriškai susiformavusias tradicijas ir normas, kurios žaloja dar tik besiformuojančią jauno žmogaus asmenybę. Nelengva našta. Ir spaudimas atitikti visuomenės normas didelis. Lengviau keliauti gyvenimo keliu, kai yra kas artimoje aplinkoje palaiko ir pastiprina savęs paieškose. Jie veikia kaip apsauginė zona, atlaikanti išorės priešiškumą (kai toks sutinkamas). Kai nereikia kovoti išorės kovų, lieka laikas su savimi. Vienumoje su savimi jautriausiai girdimas nukreipiančios vidinės jėgos balsas – išminti savo unikalų gyvenimo kelią sau ir palengvinti kelionę tiems, kas žengs iš paskos. O tikrai žengs.

„Vaikų trumpikės bus rodomos rugsėjo 16 d., 14 val., Vilniaus kino centre „Skalvija“.

Straipsnio autorė: Alina Martinkutė-Vorobej, manoteises.lt.