Naujienos

M. Kaurismäkis: „Karalienė Kristina buvo moderni moteris“

2016 06 09 \

Nuo 1933, kai Greta Garbo suvaidino Švedijos Karalienę Kristiną, mažai kas ryžosi ekranizuoti vienos įdomiausių ir prieštaringiausių Europos monarchių istoriją. Naujas suomių režisieriaus Mikos Kaurismäkio filmas „Karalienė Kristina“ išryškina šios pažangios istorinės asmenybės gyvenimo aspektus, dėl kurių ji taip prieštaringai vertinama ir kartu mylima: jos meilės romaną su kita moterimi, ryšius su prancūzų filosofu Renė Dekartu ir bandymus reformuoti XVII a. religinių konfliktų apimtą Švedijos Karalystę.

Lietuvos žiūrovai filmą „Karalienė Kristina“, kurį pristato Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“, galės išvysti „Kine po žvaigždėmis“, birželio 18 d. Valdovų rūmų kieme.

M. Kaurismäkis pasakoja, kaip susidomėjo Karalienės Kristinos istorija ir kuo, jo manymu, ji aktuali šiandien.

– Kaip kilo mintis sukurti filmą apie šią istorinę asmenybę?

– Tai nebuvo mano mintis. Prodiuseris manęs paklausė, ar nenorėčiau sukurti filmo apie Kristiną. Aš jau žinojau gana nemažai apie ją. Mokykloje visi mokytojai pasakodavo apie „karalių Kristiną“, tad aš visad žinojau, kad tai puiki istorija. Kai man pasiūlė režisuoti filmą, aš nenorėjau, kad tai būtų istorinis filmas, norėjau padaryti modernią istoriją ir tai nebuvo paprasta. Kristiną laikau labai modernia jauna moterimi, bandžiusia susivokti, ką daryti.

– Kodėl ji vadinama karaliumi, o ne karaliene?

– Visi tikėjosi, kad bus sūnus, o vos gimusi ji buvo labai plaukuota. Pirmą jos gyvenimo valandą visi manė, kad ji berniukas, ir džiūgavo: „O, gimė berniukas!“ Tik po valandos paaiškėjo, kad ne.

Ji buvo auginama kaip berniukas ir vaikystėje mūvėjo kelnes, žaisdavo berniukiškus žaidimus. Dvare ji visad pasirodydavo kelnėta.

Aš norėjau sutelkti dėmesį į laikotarpį nuo 18-os metų, kai ji tapo karaliene, iki 28-erių, tai buvo labai audringi metai jos gyvenime. Filme nagrinėjamos trys skirtingos temos: meilės istorija su Eba Spare, ryšiai su filosofu Renė Dekartu ir jos santykiai su dvaru bei tėvo figūra.

– Sakėte, kad filmą nebuvo lengva filmuoti. Kiek laiko užtruko jo kūrimas?

– Taip, buvo labai sudėtinga. Rasti reikiamą pusiausvyrą scenarijuje buvo sunku. Be to, aš kilęs iš nedidelės šalies, kur mes neturime pinigų tokiems filmams, tad teko važinėti ir ieškoti pinigų, kas nėra lengva. Jei būtume kūrę filmą apie vyrą karalių, gal ir būtų buvę lengviau, tačiau su pagrindine veikėja moterimi viskas buvo sudėtingiau.

– Kaip tos pačios lyties žmonių santykiai šiandien vertinami Skandinavijoje?

– Liberaliai ir demokratiškai. Manau, kad Kristina buvo prieštaringa figūra, nes išdavė savo tėvo tikėjimą – dėl šios priežasties ilgą laiką apie ją nebuvo kalbama. Yra išleista nemažai knygų, surengta parodų ir parašyta pjesių. Mano filmas apie ją – pirmasis po Holivudo versijos ketvirtajame dešimtmetyje, kuri nepadarė didelės įtakos. Manau, Kristinos istorijos prieštaringumas kyla iš to, kad ji buvo labai liberali moderni moteris.

– Nusprendėte filmą kurti angliškai. Ar tuo siekėte pritraukti didesnę tarptautinę auditoriją?

– Tais laikais Švedijos dvare buvo kalbama prancūzų kalba. Kadangi šiandien anglų kalba užima panašią poziciją, norėjau, kad aktoriai kalbėtų angliškai, kiekvienas su savo akcentu.

– Kristina bendravo su filosofu Renė Dekartu. Kaip tai paveikė anų laikų galvoseną?

– Dekartas vystė laisvos valios idėją, kuri buvo revoliucinga ir sukrėtė žmones valdžioje, Katalikų bažnyčią ir Protestantų bažnyčią. Mintis, kad žmogus turi laisvą valią ir ne viskas surašyta Biblijoje – tai buvo revoliucingas teiginys. Kai Kristina apie tai sužinojo, nepaprastai susidomėjo ir pakvietė Dekartą į Švediją. Kai kas sako, kad jis mirė nuo plaučių uždegimo, o kiti – kad buvo nunuodytas dėl savo naujų idėjų.

Kristina visad buvo pamaldi katalikė, bet tapo tikra revoliucioniere. Ji taip pat domėjosi alchemija ir panašiais dalykais. Taigi laisvos valios idėja sieja Kristiną ir Dekartą.

– Kaip sekėsi dirbti su aktoriais?

– Puikiai! Man smagiausia dalis yra darbas su aktoriais. Aš prieš tai nepažinojau Malin (Buska – Karalienė Kristina). Ji buvo vaidinusi tik viename filme, bet kai aš jį pamačiau, pajutau, kad ji galėtų būti karalienė.

Prieš vykdamas į Stokholmą su ja susitikti abejojau, ar ji ką nors žinos apie Kristiną. Paaiškėjo, kad Malin mama ir senelė buvo didelės Kristinos gerbėjos, tad ji augo klausydama pasakojimų apie ją. Tad ji pažinojo personažą.

– Kaip atrodo Suomijos kino pramonė?

– Suomija yra labai maža šalis, bet šiuo metu suomiai nori žiūrėti suomiškus filmus, tad jie yra „ant bangos“. Kiek žinau, mes žiūrime daugiausia savo šalies filmų lyginant su kitomis Europos šalimis. Mūsų kalba ypatinga. Filmams suomių kalba labai sunku rasti platintojus už festivalių ribų. Filmas, kuris Suomijoje laikomas visiškai „meinstryminiu“, kitur priimamas kaip „art-house’as“ vien dėl kalbos.

– Dabar kuriate filmus keliomis kalbomis. Jūsų filmas puikus, tad tikiuosi turėsite tarptautinį pasisekimą!

– Dėkui!

Versta iš American Film Market Dailies’s blog.