Naujienos

Režisierius Nicolas Gerifaud: Šis filmas man tapo galimybe atskleisti savo seksualinę tapatybę

2018 09 07 \

Kamera fiksuoja žalią pievelę prie namo, į svečius atvažiavo močiutė. Sesuo klausia, ar prisimeni..? Tėtis skaito laikraštį. Draugai priešais kamerą su rašteliu rankoje. Mama skaito sūnaus laišką… Jauno režisieriaus iš Prancūzijos Nicolas Gerifaud dokumentinis filmas „Pamatysi pavasarį“ (Au printemps tu verras / This Spring) pasakoja labai asmeninę ir labai intymią istoriją apie atsiskleidimą (angl. come out). Tai yra, kai tėvams pasakai apie savo seksualinę tapatybę. O tada jie reaguoja – taip, ne taip ir visaip.

„Mano vaikas nuostabus. Nepaprastai juo didžiuojuosi. Kad jis homoseksualus, sužinojau prieš kelerius metus, – straipsniui „Mano vaikas LGBT, ir aš jį myliu“ sakė mano kalbinta vilnietė. – Didžiausias šokas ištiko, kai pagalvojau: „O Dieve, kaip mano vaikas gyvens tokioje netolerantiškoje visuomenėje? Juk jį gali užpulti, primušti, sužeisti, užmušti…“

Ir vėliau pridūrė: „Susimąsčiau, kaip ta žinia pakeitė mano gyvenimą. Nepakeitė. Viskas liko po senovei.“ Kita mama pasakojo: „Kartą sūnus man paskambino ir pasakė: „Mama, noriu pas tave atvažiuoti. Man labai reikia su tavim ir tėte pasišnekėti.“ Tuo momentu buvau parduotuvėje, iš rankų iškrito viskas, ką turėjau, – supratau, apie ką kalbėsimės. Sūnus pradėjo pasakoti savo dilemą. Aš visa virpėjau, buvo taip skaudu, kad tiek laiko negalėjo dalintis su tėvais savo išgyvenimais. O didžiausią apmaudą jaučiau dėl to, kad esu tokia tamsi, neišprususi.“

O kaip atsiskleidimą, t. y. sprendimą atvirai papasakoti apie savo seksualinę tapatybę, išgyvena pats žmogus? Apie tai prancūzas Nicolas Gerifaud sukūrė dokumentinį filmą, kuriame fiksuoja savo paties atsiskleidimo procesą ir artimųjų reakcijas – kartais labai netikėtas.

Vilniuje rugsėjo viduryje queer festivalio „Kreivės“ metu filmą „Pamatysi pavasarį“ pristatys pats režisierius. Prieš premjerą su Nicolas kalbamės apie kūrybinį procesą, ribų tarp privatumo ir viešumo tirpimą ir močiutę, kuri labai nustebino.

– Kaip nusprendei sukurti šį filmą? Kodėl jo reikėjo?

– Šis filmas man pačiam tapo priežastimi atsiskleisti. Savo seksualinę tapatybę atskleisti norėjau ne tuščiai, o prasmingai. Tad „Pamatysi pavasarį“ kūrimas man buvo vienintelis būdas kalbėti apie savo homoseksualumą. Jei nebūtų buvę šio filmo projekto, nesu tikras, kad būtų įvykęs ir mano atsiskleidimas. Kinas man suteikė galimybę ir tikslą tai padaryti – nors maniau, kad su mano šeima tai neįmanoma. Be to, filmas mane pastūmėjo už intymiosios sferos ribų, nes pagaliau pradėjau daugiau galvoti apie filmo idėją, nei savo atsiskleidimo pasekmes. Tad ir visa tai pateikti kaip performansą buvo labai geras pretekstas.

Na ir, žinoma, būnant ilgalaikiuose santykiuose atėjo laikas artimiesiems pasakyti tam tikrus dalykus.

– Pasirinkai labai asmenišką būdą kino kalba papasakoti istoriją – filmavai savo paties šeimos narius, ne aktorius. Kodėl? Tokiu būdu tapai labiau pažeidžiamas, o gal atvirkščiai – stipresnis?

– Nuo pat pradžių norėjau kurti dokumentiką, filmuodamas draugus ir šeimą. Kaip šeimos filmą. Pats labai mėgstu žiūrėti tokius filmus. Buvau sumanęs filmuoti aktorių vaidinamas reakcijas, tačiau kelerius metus su šeima filmuotos medžiagos užteko pilnametražiam filmui. Sąmoningai nusprendžiau visą dėmesį filme skirti savo šeimos nariams, todėl filmuoti aktorius nebeliko prasmės. Ir kuo daugiau filmavau, tuo aiškiau žinojau, kad tai bus šeimos filmas – asmeniškesnis, nuoširdesnis, emociškai paveikesnis. Žinoma, buvo sunku.

Bet mano pasirinktas atsiskleidimo būdas – kuriant dokumentinį filmą – visą procesą žymiai palengvino. Kamera mane apsaugojo, ji buvo labai reikalingas filtras. Kameros dėka neatsidūriau nepatogioje situacijoje akis į akį. Net jei viskas, kas vyko kadre, mane patį tiesiogiai lietė, privalėjau išlikti savo režisieriaus pozicijoje. Man tai suteikė papildomos stiprybės.

– Šiais socialinės žiniasklaidos laikais, kai tiek daug informacijos apie save pateikiame viešai, kaip tu vertini santykį tarp privatumo ir viešumo? Kur yra ribos?

– Manau, kad šiandien takoskyra tarp privatumo ir viešumo nebeegzistuoja. Viskas priklauso nuo paties žmogaus elgesio – kiekvienas gali pasirinkti labai intymų dalyką transformuoti į kažką viešo. Tačiau socialinė žiniasklaida absoliučiai nėra tas pats, kas kinas. Būna žmonių, kurie savo atsiskleidimą nufilmuoja ir įkelia į „YouTube“. Tačiau aš pasirinkau sukurti kino filmą, nes jis suteikia ilgesnę formą ir reikalauja pasakojimo, o kartu ir gilesnės refleksijos. To socialinė žiniasklaida pasiūlyti negali, nes joje paklūstama akimirksnio logikai ir nepertraukiamam informacijos srautui.

Daugiau skaitykite čia.

Straipsnio autorė: Giedrė Steikūnaitė, 15min.lt.