• Kreivės 2019

    Rugsėjo 4–8 d.
    Vilnius

  • Barbara Hammer

    Retrospektyva ir kūrybos pristatymai


    Rugsėjo 5–7 d. 19.30 val. „Skalvijoje“

  • Konkursinės trumpikės

    12 rinktinių trumpametražių filmų 3 seansuose

    Rugsėjo 4–7 d. „Skalvijoje“

Naujienos

Vilniuje – queer kino legendos Barbaros Hammer retrospektyva

2019 08 20 \

Šeštasis Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ kviečia į šių metų pavasarį mirusios legendinės menininkės Barbaros Hammer retrospektyvą.

Barbara Hammer, viena queer kino pradininkių, eksperimentinio kino bei video meno kūrėja ir aktyvistė po beveik penkis dešimtmečius trukusios karjeros paliko gausų savo kūrybos archyvą. Kūrybinę veiklą pradėjusi įkvėpta antrosios feminizmo bangos nuotaikų menininkė daugiausia dėmesio skyrė moters, lesbietės bei menininkės tapatybės paieškoms. Iki pat mirties išlaikiusi atvirą žvilgsnį ir smalsumą gyvenimui B. Hammer nenuilstamai kūrė filmus, rašė, užsiėmė aktyvizmu. Šiemet festivalio „Kreivės“ žiūrovai turės galimybę pamatyti du ilgametražius ir tris trumpo metro jos filmus.

Hammer gimė Kalifornijoje 1939 metais, studijavo psichologiją, vėliau įgijo anglų literatūros magistrą laipsnį, dėstė koledže. Trumpametražius filmus ji pradėjo kurti šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kur pasuko jau išbandžiusi tapybą ir supratusi, jog šis raiškos būdas jai yra per statiškas. Įžengusi į vyrų dominuojamą kino kūrybos industriją, Hammer pradėjo formuoti visiškai naują diskursą lesbiečių tapatybės ir estetikos reprezentavimui kine.

Festivalyje „Kreivės“ pristatomas 1968 metų „Barbara Ward niekada nemirs“ („Barbara Ward Will Never Die“), jos vėliau pavadintas per daug heteroseksualiu, rodo pradedančią formuotis menininkę, drumsčiančią mirusiųjų ramybę ir pranašingai reikalaujančią vietos istorijoje. Antrasis legendinis 1974-ųjų trumpas filmas „Dyketactics“, įrašęs Barbarą Hammer į queer kino istoriją, nagrinėja moterų intymumą, saviraišką jau išsilaisvinus iš objektyvizuojančio žvilgsnio. Tai moters žvilgsnis į save ir kitas moteris kaip laisvus subjektus, atsisakant dvigubo – į save kaip į „kitą“ – žvilgsnio. Taip pat tai pirmasis atvirai homoseksualios moters sukurtas filmas apie jos identitetą, aistrą bei seksualumą. Trečiasis filmas „Superdyke sutinka Madame X“ („Superdyke meets Madame X“), sukurtas po metų kartu su kita menininke Max Almy, dokumentuoja dviejų moterų savęs paieškas romantiniuose santykiuose ir mene. Naudodama radikalų atvirumą ir intymumą, Hammer nagrinėja meilės, aistros ir seksualumo temas, o pasitelkdama eksperimentinius pasakojimo būdus, ji kuria naują ir iki tol kino istorijoje nematytą naratyvą.

„Tai, kas neįvardinta, neužfiksuota, praleista biografijose, cenzūruota laiškuose, tai, kas pervadinta, paslėpta ar pamesta kalbos reikšmių suklaidintoje atmintyje, ne tik liks nepasakyta, bet ir taps nepasakoma“ – tokia amerikiečių rašytojos, feministės Adrienne Rich citata Hammer pradeda savo pirmąjį ilgametražį dokumentinį filmą „Nitratiniai bučiniai“ („Nitrate kisses“), kuriame ji nagrinėja LGBT žmonių marginalizaciją bei istoriografinį ištrynimą. Anot menininkės, be istorijos negali būti ir kultūros. Tai tema, kuri jai išlieka svarbi visuose jos darbuose. 1992 metais ant 16 milimetrų juostos nufilmuotas nespalvotas filmas primena esė. Hammer atsisako linijinės laiko ir istorijos perspektyvos. Ji kvestionuoja marginalizuotų grupių istorinę reprezentaciją ir kartu vedasi žiūrovą ieškoti pamestų istorijų ir nutylėtų faktų. Išlaikydama be galo asmenišką prieigą, Hammer pasakoja į istorijos paraštes išstumtų ir dėl nepaklusimo heteronormatyvumui marginalizuotų žmonių istorijas. Ji siekia parodyti istoriją kaip struktūrinę priespaudą, kuri tam tikrų žmonių gyvenimus laiko nevertais išsaugoti.

Daugiasluoksnis pasakojimas iškelia paslėptas reikšmes, nutylėtus faktus, skatina skaityti tarp eilučių. Ji atranda pamirštus, nuslėptus, neteisingai interpretuotus pasakojimus, filmuotą medžiagą bei nuotraukų archyvus. „Lesbietės dingsta iš istorijos pirmiausia dėl to, nes jos yra moterys. Kiek moterų istorijų tiesiog pranyksta?“ – klausia menininkė – „Taip pat dėl to, nes jos nukrypsta nuo normos, nes homoseksualumas laikomas gėdingu“. Barbara Hammer ragina užrašinėti, fiksuoti paprastų žmonių pasakojimus kaip istorijos artefaktus ir įsitraukti apmąstant praeitį bei kuriant kontr-nataryvus, nes, anot jos, tik supratus ir įkontekstinus queer patirtis, galėsime atrasti naujus požiūrio taškus ir inicijuoti socialinį pokytį.

Užrašymo, išsaugojimo ir archyvavimo idėjos pati menininkė nuosekliai laikėsi visos savo karjeros metu. Ji išsaugojo ir kruopščiai suarchyvavo tiek nepanaudotą video medžiagą, tekstus, tiek tam tikrus kostiumus, naudotus performansuose. Nuo 2017 metų visas jos archyvas perduotas Yale‘io universiteto saugykloms ir yra prieinamas visiems norintiems su juo susipažinti. Savo atminimą ji įamžino ir įsteigdama Barbaros Hammer stipendiją eksperimentinio lesbiečių kino kūrimui.

Paskutinius dvylika metų Hammer gyveno sirgdama vėžiu – kaip pati teigė, „kovos su vėžiu“ naratyvas yra ydingas, nes su liga reikia išmokti gyventi. Hammer taip pat aktyviai pasisakė už teisę pasitraukti iš gyvenimo oriai. Šia tema ji sukūrė seriją jautrių performansų, kuriuose menininkė drąsiai kalbėjo apie gyvenimo pabaigą, apžvelgė savo kūrybą, o kartu ir atsisveikino su auditorija. 201ū m. spalį, būdama 79-erių, paskutinės savo performatyvios paskaitos metu, Hammer alsavo jai būdingu maksimalizmu, atvirumu ir savi-refleksija. Kaip ir daugelis kitų LGBT žmonių, per ŽIV/AIDS epidemiją JAV 80-aisiais ji parado ne vieną artimą draugą ir pažįstamą, todėl mirties temą B. Hammer buvo pradėjusi nagrinėti jau seniai, o savos gyvenimo pabaigos akivaizdoje menininkė drąsiai sutiko senatvę ir artėjantį išėjimą.

Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ yra 2014 m. startavusi kultūrinė ir socialinė iniciatyva. Tai nėra vienintelis ar pirmasis LGBT* festivalis regione ir Lietuvoje. Sekdamas ankstesnėmis ir bendradarbiaudamas su kitomis kreivomis iniciatyvomis, jis kuria erdvę filmų peržiūroms, renginiams ir bendravimui.

Festivalyje siekiama parodyti ir apmąstyti prasilenkiančias ir besikertančias LGBT* žmonių patirties kreives. Pasakojama istorijas, gimusias iš skirtingų gyvenimų ir keičiančias mūsų mąstymą apie tai, kas esame ir kas galime būti. „Kreivių“vizija – bendruomenė, pastebinti ir aktyviai remianti LGBT* išraiškų ir požiūrių įvairovę.

Vilniaus queer festivalis „Kreivės“ vyks rugsėjo 4-8 dienomis Vilniuje. Kviečiame susipažinti su visa festivalio programa.

Festivalį organizuoja „In corpore“, bendradarbiaudama su kitomis organizacijomis, aktyvistais ir menininkais. Festivalis bendrai finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietybės programos lėšomis (2014-2020).

Straipsnio autorė: Modesta Ambrazaitytė, manoteises.lt