Geriausias trumpametražis filmas – „Vėlavimas“ (rež. Wang Han-Xuan)
„Vėlavimas“ – skvarbi ir įžvalgi istorija apie vėlyvą queer gyvenimo pradžią, tyrinėjanti neišsakomą, tačiau pamažu išryškėjantį šeimos skausmą. Režisierius kuria stiprų pasakojimą pasitelkdamas santūrią vaizdinę ir kūno kalbą. Personažai vaizduojami brandžiai ir daugiasluoksniškai, nesuvedant jų santykių iki klausimo, kas teisus, o kas ne. Svarbiausia, filmas leidžia suprasti abu pagrindinius veikėjus ir palieka erdvės vilčiai.
„Vėlavimas“ savo temas plėtoja netiesiogiai – per atspindžius ir kruopščiai sukomponuotus kadrus kadruose. Lėtas tempas ir reti, gražūs dialogai kuria erdvę sudėtingam ir neišspręstam šeimos santykių vaizdavimui, o netiesioginė pasakojimo struktūra leidžia neišsakytiems dalykams rezonuoti. Pavadinime minimas vėlavimas veikia įvairiais teminiais lygmenimis, formuoja atidų ritmą ir dramaturgiją, kuri palaipsniui atskleidžia skirtingas siužeto gijas.
Specialus žiuri paminėjimas – „Triskart Mina“ (rež. Nans Laborde Jourdà)
„Triskart Mina“ yra intymus ir aktualus portretas, išsiskiriantis tiksliu laiko ir kompozicijos pojūčiu, taip pat pagrindinės herojės charizma ir emociniu dosnumu. Filmas įžengia į vaizduojamas situacijas intriguojančiais, santūriais momentais, perteikdamas trumpus santykių, susitikimų ir naktinio gyvenimo fragmentus, leisdamas smulkiems gestams ir aplinkybėms palaipsniui virsti giliai jaudinančia patirtimi. Drąsa kalbėti atvirai ir tiesiai kuria nuoširdų portretą, kuris atrodo asmeniškas ir laisvas.
Specialus žiuri paminėjimas ir publikos apdovanojimas – „Noriu, kad mano vidinis šuo nešiotų perlus“ (rež. Valeriu Andrișcă)
„Noriu, kad mano vidinis šuo nešiotų perlus“ išsiskiria profesionalia animacija, saviironišku pasakojimu ir žaismingu bandymu sukreivinti tradiciją, pasitelkiant šeimos kilimų audimo paveldą. Tradiciniai rumuniškų kilimų motyvai kruopščiai atkartojami dabar jau panašia nostalgija dvelkiančia ankstyvosios kompiuterinės animacijos estetika, o ironija staiga virsta nuoširdumu. Filmo eseistiškas kelionės pasakojimas atskleidžia, kaip įvairovė tarpsta privačioje šeimos sferoje, net jei tai ir neatsispindi oficialioje istorijoje ar platesniame socialiniame kontekste. Tai ironiška, tačiau švelni rumunų istorija apie tai, ką paveldime ir ko norime atsisakyti, palikdami savo gimtąją vietą.
Filmus vertino Santa Lingevičiūtė, kino kritikė, Szymon Adamczak, dramaturgas, rašytojas, teatro kūrėjas, ir Emil Santtu Uuttu, dramaturg*, performanso meninink*.
