Achilas ir mylimas (draugas)

Kovo 13 d. Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Radvilų rūmų dailės muziejus atveria Monikos Kalinauskaitės kuruojamą šiuolaikinio meno parodą „Visa tai, ko negalima daryti“, atsirandančią muziejaus istorinės tapybos ekspozicijoje „Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai“. „išgirsti“ queer archyvas atidarymo vakarą praves vieno kūrinio ekskursiją ir atidengs alternatyvią kūrinio etiketę su nuoroda į Marijos Martinaitytės tekstą „Achilas ir mylimas (draugas). Skaitymas praleidžiant raides, žodžius, eilutes…“, kuriuo čia dalinamės.

Paveiksle nutapytą nerimastingą Achilo reakciją  galėjo sukelti […] žinia apie mylimo draugo Patroklo žūtį. Achilo šarvus dėvintį Patroklą per klaidą nužudė jį Achilu palaikęs trojietis Hektoras. Sužinojęs apie mirtį bičiulio, kuriam pats paskolino šarvus ir išsiuntė į mūšį, apmaudo ir įsiūčio apimtas Achilas ir vėl stojo į karą, kuriame aklo keršto vedamas kovėsi jau be jokių skrupulų. Taigi galimas daiktas, kad Lipparini’s drobėje galėjo įvaizdinti kaip tik tą skaudžią ir lemiamą akimirką, kai į Achilo palapinę įžengę šaukliai jam pranešė apie Patroklo mirtį. Ir tikrai – išraiškingose Achilo akyse galima įžvelgti ne tik nepasitenkinimą, bet ir nuostabą, liūdesį, kartėlį, kaltę. Maža to, dešinioji kario ranka jau stipriai spaudžia kalaviją – ne tik kovos, vyriškumo, bet ir teisingumo simbolį. Teisingumo, kurį, kaip suponuoja galimas šio paveikslo siužetas, Achilas, regis, jau planuoja įvykdyti bičiulio skriaudikams.¹ ²

Taip Ludovico Lipparinio (1800–1856) paveiksle matomo Achilo ryšys su jo bendražygiu aprašomas Radvilų rūmų dailės muziejaus istorinės tapybos ekspozicijos kataloge. Senovės graikų mitų veikėjų gyvenimas atpasakojamas aiškiai, glaustai ir išryškinant svarbiausias detales. Bet galbūt kas nors čia praleista? Gal pačiai tas kažkas prasprūsta pro akis, gal sukeičiu ar praleidžiu raides (o gal tai tik planuoju daryti skaitant antrąkart)? Gal skaitau ne visai taip, kaip reiktų?

Tikriausiai ir skaitymo variantų gali rastis nemažai, kai kalbame apie senus mitus, perduotus, perpasakotus ir net iki šiol perkuriamus daug kartų, kad pasiektų mus įvairiais keliais ir kelionėmis, trunkančiomis šimtus ir net tūkstančius metų. Dėl to ilgo kelio atsiranda nesutarimų, kaip mus pasiekusias istorijas reiktų suprasti, skaityti ir interpretuoti. Ne išimtis – Achilo ir Patroklo ryšio interpretacijos. Išsiskiria dvi nuomonės: viena pusė teigia, kad jie buvo tik geri vaikystės draugai bei karo bendražygiai, kita – jog buvo mylimieji. Ir nors galutinio sutarimo neatsiranda, tačiau abi pusės sutinka, kad jų artumas yra nepaneigiamas.

Dėl šių bendražygių meilės (platoniškos ar romantiškos) pobūdžio nesutariama ne tik tyrimuose, bet ir kino bei literatūrinėse interpretacijose.⁴ ⁵ Įvairūs kūriniai naudojantys „Iliados“ veikėjus mito adaptacijoms kine ar literatūroje atranda ir trečią būdą vaizduoti Achilą ir Patroklą: jų ryšys lieka iki galo neapibrėžtas, nevisai aišku, kas jie buvo išties.

Šiuolaikiniuose Antikos tyrimuose vis dažnesnis šių dviejų mitinių herojų romantinio ryšio akcentas ir gilesnis jo nagrinėjimas. Ir nors labai dažnas įsitikimas, kad kreivumo ir homoerotikos ieškoma tik naujai interpretuojant istorijas, pastaroji – Achilo ir Patroklo draugystės kaip romantinių santykių – interpretacija nėra tokia nauja. Dar Platono kūrinyje „Puota“⁵ (parašyto maždaug 380–370 m. pr. Kr.) šie du veikėjai graikų filosofų diskusijų metu laikomi mylimaisiais. O „Iliados“ vertimus ir interpretacijas tyrinėjęs W. M. Clarke’as teigė, jog „dauguma senovės rašytojų ir komentatorių manė, kad Achilas ir Patroklas buvo meilužiai visomis prasmėmis“.⁶

Jeigu tik mano noro šiek tiek kreiviau perskaityti katalogo teksto ištrauką bei paveiksle matomą Achilo gedulą ir jau anksčiau nesuskaičiuojamų tokį pat ar panašų norą turėjusių tyrėjų ar tiesiog skaitytojų nepakanka, galiu teisintis ir lyties studijų teoretikės Eve Kosofsky Sedgwick leidimu (ar siūlymu). Sedgwick diskutuoja apie alternatyvų skaitymo būdą, kurį įvardija atitaisojamuoju (reparative reading).⁴ ⁷ Taip skaitant, tekste bandoma rasti daugiau vilties ir malonių staigmenų, naujų (ar paslėptų) reikšmių. Stengiamasi perskaityti tekstą iš naujo, gal neteisingai, kažką praleidžiant, kad jis atsiskirtų nuo heteronormatyvios interpretacijos tradicijos.

Tad galiausiai, leidžiu sau skaityti šią ištrauką iš naujo.

Paveiksle nutapytą nerimastingą Achilo reakciją  galėjo sukelti ir žinia apie mylimo[jo] █████ Patroklo žūtį. Achilo šarvus dėvintį Patroklą per klaidą nužudė jį Achilu palaikęs trojietis Hektoras. Sužinojęs apie mirtį [mylimo] bič███o, kuriam pats paskolino šarvus ir išsiuntė į mūšį, apmaudo ir įsiūčio apimtas Achilas ir vėl stojo į karą, kuriame aklo keršto vedamas kovėsi jau be jokių skrupulų. Taigi galimas daiktas, kad Lipparini’s drobėje galėjo įvaizdinti kaip tik tą skaudžią ir lemiamą akimirką, kai į Achilo palapinę įžengę šaukliai jam pranešė apie Patroklo mirtį. Ir tikrai – išraiškingose Achilo akyse galima įžvelgti ne tik nepasitenkinimą, bet ir nuostabą, liūdesį, kartėlį, kaltę. Maža to, dešinioji kario ranka jau stipriai spaudžia kalaviją – ne tik kovos, vyriškumo, bet ir teisingumo simbolį. Teisingumo, kurį, kaip suponuoja galimas šio paveikslo siužetas, Achilas, regis, jau planuoja įvykdyti [mylimo] bič███o skriaudikams.

Nuorodos:

¹ Joana Vitkutė, „Ludovico Lipparini (1800–1856). Achilas“, in: Gyvastingieji senojo pasaulio profiliai. XVI–XIX a. Vakarų Europos tapyba iš Lietuvos nacionalinis dailės muziejaus rinkinių, sud. Tojana Račiūnaitė, Joana Vitkutė, Vilnius: Radvilų rūmų dailės muziejus, 2023, p. 92.

² Pilnas Joanos Vitkutės tekstas:
    Įspūdingą legendinį senovės graikų mitų didvyrį, achajų (graikų) pusėje besikovusį narsųjį Trojos karo dalyvį, pagrindiniu žymiojo antikos dainiaus Homero apie VIII a. pr. Kr. sukurto herojinio epo „Iliada“ veikėju tapusį Achilą vaizduojanti Ludovico’o Lipparini’io drobė pasižymi visais pagrindiniais XIX a. akademistinės dailės krypčiai būdingais bruožais. Tai didelio formato mitologinio siužeto paveikslas, išsiskiriantis gerai apgalvota, neperkrauta kompozicija, lygia nekontrastingo kolorito tapyba ir nepriekaištingai tiksliu piešiniu. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio Lipparini’io kompozicijos nuotaika gali pasirodyti rami ir harmoninga, nes vos tik dėmesį nukreipiame į profiliu pasuktą išsidraikiusių rusvų garbanų gaubiamą Achilo veidą, suprantame, kad karžygio ramybė buvo sutrikdyta. Nuostabos, pykčio, gal net ir baimės persmelktos Achilo akys, kiek pravertos lūpos ir įsitempęs kūnas rodo, kad jaunąjį karį kažkas labai sujaudino. Galbūt atsakymą į šios emocijos priežastį galime rasti Homero „Iliadoje“? Pirmojoje epo giesmėje rašoma, kad dešimtaisiais karo metais Achilas smarkiai susiginčijo su graikų kariuomenės vadu Agamemnonu ir kad jo pyktį sukėlė negarbingas vado elgesys. Įniršęs Achilas pasitraukė į savo palapinę ir atsisakė toliau kariauti. Atrodo, kad kaip tik šiame laikiname būste besiilsintį jaunąjį vyrą ir vaizduoja Lipparini’is.
    Ir vis dėlto kas tas žiūrovui paveiksle nematomas, bet menamas trikdis? Galbūt tai Achilą netikėtai aplankę Agamemnono pasiuntiniai? Devintojoje epo giesmėje pasakojama, kad, graikams pralaimint kovą su trojiečiais, Agamemnonas suprato, jog vargu ar be Achilo pagalbos jiems pavyks nugalėti, todėl per tarpininkus perdavė jam prašymą sugrįžti. Tačiau Achilas nenusileido. Tad galbūt kūrinyje ir matome į paveiksle nenutapytus, tačiau nujaučiamus nepageidautinus svečius žvilgsnį nukreipusį Achilą? Vis dėlto kelios Lipparini’io kūrinio detalės siūlo ir kitą galimą interpretaciją. Paveiksle nutapytą nerimastingą Achilo reakciją galėjo sukelti ir žinia apie mylimo draugo Patroklo žūtį. Achilo šarvus dėvintį Patroklą per klaidą nužudė jį Achilu palaikęs trojietis Hektoras. Sužinojęs apie mirtį bičiulio, kuriam pats paskolino šarvus ir išsiuntė į mūšį, apmaudo ir įsiūčio apimtas Achilas ir vėl stojo į karą, kuriame aklo keršto vedamas kovėsi jau be jokių skrupulų. Taigi galimas daiktas, kad Lipparini’is drobėje galėjo įvaizdinti kaip tik tą skaudžią ir lemiamą akimirką, kai į Achilo palapinę įžengę šaukliai jam pranešė apie Patroklo mirtį. Ir tikrai – išraiškingose Achilo akyse galima įžvelgti ne tik nepasitenkinimą, bet ir nuostabą, liūdesį, kartėlį, kaltę. Maža to, dešinioji kario ranka jau stipriai spaudžia kalaviją – ne tik kovos, vyriškumo, bet ir teisingumo simbolį. Teisingumo, kurį, kaip suponuoja galimas šio paveikslo siužetas, Achilas, regis, jau planuoja įvykdyti bičiulio skriaudikams.
    Dėmesį verta atkreipti ir į dešiniajame paveikslo kampe Lipparini’io puikiai pavaizduotas kitas karžygio ginkluotės detales. Ypač puošnus – raudona plunksna dekoruotas – šalmas. Jo paviršiuje matome iš aukso suformuotas reljefines grifono ir su kamuoliuku žaidžiančio šuns figūras, regis, itin tinkančias kario apdaro puošybai. Grifonas dažniausiai siejamas su jėgos, valdžios, greičio, galios ir akylumo, šuo – su ištikimybės ir budrumo simbolika. O ryškiąją šalmo plunksną prilaiko įspūdingas auksinis Sfìngės – graikų mitologijoje liūto išvaizdos būtybės su moters galva – pavidalas. Pasakose ir mituose Sfingė tyko kelio pakraštyje laukdama pro šalį traukiančio keliauninko ir užmena jam mįslę. Jei šis jos neįmena – būtybė jį praryja. Tad ilgainiui Sfingė imta laikyti didžiojo žmonijos klausimo, į kurį atsakymas lemia jos likimą, simboliu. Negalima atmesti, kad tokios egzistencinės, filosofinės mintys galėjo aplankyti ir ne vieną nenuspėjamos baigties mūšyje dalyvaujantį karį. Taigi perkeltinių prasmių kupinas, o savo ikonografija drauge ir antikinį mitologinį Achilo pradą pabrėžiantis šalmas remiasi į tokios pat rausvos vario spalvos (beje, „Iliadoje“ ne kartą minimi kaip tik variniai karių šarvai) apvalų smulkia ornamentika dekoruotą skydą. Ant jo Lipparini’is subtiliai pavaizdavo net kartkartėmis pasitaikančius mūšiuose įgytus paviršiaus nubrozdinimus, įbrėžimus ir taip Achilo ginkluotei suteikė dar daugiau tikroviškumo. Kiek tolėliau, už kario nugaros, matyti ir dar vienas šarvų fragmentas – greičiausiai melsvomis detalėmis puoštas antkrūtinis.
    Muziejui kūrinys perduotas 1941 m. Lietuvos mokslų akademijos. Iki tol kūrinys greičiausiai saugotas Vilniaus mokslo bičiulių draugijos rinkiniuose, į juos 1914 m. su kitais paveikslais pateko iš Stanislovo Fiorentinio ir vėliau rinkinį perėmusio jo brolio Vladislovo kolekcijos.

³ Mirke Sipiläinen. „Lover, Friend, Cousin“, 2023.

⁴ Per Esben Svelstad, „Adaptations of masculinity: mapping the affective power of Achilles and Patroclus“, in: Adaptation, 2024, vol. 17, no. 2, p. 301–319.

⁵ Platonas, Dialogai, Vilnius: Vaga, 1968.

⁶ W. M. Clarke, „Achilles in Love“, in: Hermes, 1978, 106. Bd., H. 3, p. 381–396.

⁷ Eve Kosofsky Sedgewick, „Paranoid Reading and Reparative Reading; or, You’re So Paranoid, You Probably Think This Introduction is About You“, in: Touching Feeling. Affect, Pedagogy, Performativity, Durham: Duke University Press, 2002, p. 123–151.