en
en

„Kreivės“ 2020

Vilniuje vykstančiame queer festivalyje „Kreivės“ šiemet – Skandinavijos kino lauko akcentai. Diskusijose ir žiuri figūruoja Skandinavijos kino festivalių atstovai bei kūrėjai, o programoje – Šiaurės šalių filmai. Rugsėjo 10 d. kino centre „Skalvija“ vyks diskusija „Queer festivaliai kaip aktyvizmas“, kviesianti pažvelgti į santykį tarp kino festivalių ir aktyvizmo.

Bård Ydén, „Oslo/Fusion“ festivalio vadovas, Oscar Eriksson ir Melissa Lindgren, „Cinema Queer“ festivalio vadovai, bei Andrea Coloma, MIX COPENHAGEN festivalio vadovė , sutiko pasidalinti mintimis apie queer kino festivalių svarbą LGBT+ bendruomenei (ir ne tik) ir papasakoti įsimintiniausias festivalių organizavimo patirtis.

Festivalių ištakos

Pastarieji metai buvo paradoksalūs. Viena vertus, dalis mūsų turėjo kaip niekad daug laiko pasinerti į video turinį – ženklus skaičius pastarųjų metų premjerų bei festivalių netgi buvo nukelta į skaitmeninę erdvę, suteikiant naujų diskusijos taškų kelių pastarųjų metų debatams apie „Netflix“ ir kitų VOD platformų santykį su kino teatrais bei kino platintojais. Kita vertus, žiūrėdami filmus namuose, dažnai – po vieną, netekdavome vieno svarbiausių kino kaip patirtinio meno dėmenų – santykio su kitais žiūrovais. Jausmo, jog tai, kas vyksta ekrane, patiriame ne vieni. Tas pats klausimas kilo ir kino festivaliams apsigyvenus virtualioje erdvėje – kaip gali veikti kino festivalis? Ar jam būtina fizinė erdvė ir žiūrovai? Ar jis – tik filmai? Pavyzdžiui, kino tyrėja Theresa Heath rašo, kad tokie festivaliai – daugiau negu kino rodymo erdvės, kadangi jie suteikia socialiai marginalizuotiems subjektams saugią galimybę susitikti, konsoliduoti tapatybes ir bendruomenes, taip pat – susitelkti politiškai. Pasak Heath, šiuolaikiniame, neo-liberaliame politiniame klimate queer bendruomenės erdvė tampa ypač svarbia (1).

Šias mintis atspindi „MIX COPENHAGEN“, „Cinema Queer“ ir „Oslo/Fusion“ susikūrimo bei veiklos istorijos. Nors ir pradėję vykti skirtingais metais – kartais dešimtmečiais – visgi akstiną veiklos pradžiai festivaliai įvardija panašiai: erdvės pasakoti istorijas poreikis mieste, kultūroje, kine. „MIX COPENHAGEN“ – vienas seniausių queer kino festivalių pasaulyje, veikimo metus skaičiuojantis nuo 1986 m., kai mažas nepriklausomas kino teatras „Delta Bio“ susisiekė su Nacionaline gėjų ir lesbiečių asociacija dėl kino festivalio organizavimo. Pradžioje buvo rodyti 5  filmai, o pamažu renginys išaugo į vieną iš didžiausių kino festivalių Skandinavijoje. Festivalio „Oslo/Fusion“ ištakos taip pat siekia devintąjį dešimtmetį: įkurtas  1989 m., 1990 m. festivalis grįžo pasivadinęs „The Homo Film Club“ ir veikė kaip bendruomenės vedamas do-it-yourself renginys, rodęs vaizdo kasetes rūsiuose. „Niekas nežinojo, ką ir kaip reikia daryti“, teigia B. Ydén, „tačiau tai nebuvo svarbu“. Dabar Oslo/Fusion“ – vienas ilgiausiai gyvuojančių ir vienintelis festivalis Norvegijoje, rodantis istorijas vien tik arba sukurtas LGBT* bendruomenių.

Bard Yden

„Cinema Queer“ – didžiausias queer kino festivalis Švedijoje, kasmet Stokholme vykstantis nuo 2012 m. Pasak festivalio vadovų Melissos Lindgren ir Oskaro Ericssono, Stokholme iki tol trūko kino festivalio dedikuoto būtent LGBT* istorijoms ir, nors pirmasis dublis buvo ganėtinai kuklus – 2 dienos, 3 vietos, 20 filmų – bendruomenė išsyk atsiliepė: „atidarymo filmas buvo ne itin žinoma dokumentika iš Australijos ir mes nustebome pamatę žiūrovų eilę, nusitęsusią per visą kvartalą“. Viešbučio „perėmimas“ ir 25 jo kambarių pavertimas unikaliomis mini-kino salėmis, cirko palapinės su vienaragiu pastatymas, kino peržiūros garažuose, saunose, maudyklėse ir paplūdimiuose – vienos įspūdingiausių „Cinema Queer“ savo žiūrovams sukurtų kino patirčių.

Istorijos, auditorijos ir aktyvizmas

Jei, perfrazuojant garsųjį kino kritiką Roger Ebert, kinas – tai empatijos mašina, tai kino festivaliai – galingos virsmo erdvės empatijai ir bendruomenei. Visgi, queer naratyvams vis labiau figūruojant komerciniame kine, galima svarstyti, kokia yra queer kino festivalių rolė – pristatyti šias istorijas plačiosioms auditorijoms ar prioretizuoti erdvių suteikimą LGBT* bendruomenių istorijoms, žinoma, jeigu vis dar brėžiama skirtis tarp šių dviejų potencialių auditorijų.

Pasak O. Erikssono ir M. Lindgren, kinas – itin svarbus įrankis pokyčiui kurti, ir festivalio organizavimas ir pats festivalis – tai aktyvizmas.

Melissa Lindgren ir Oscar Eriksson

„Istoriškai esame daug kartų tai regėję ir manome, kad reprezentacija kine gali suteikti naujų perspektyvų ir galimybę pažvelgti į kitų žmonių pasaulius“. Šią poziciją atliepia ir B. Ydén: „Mes suteikiame pramogą, taip, tačiau tuo pačiu iš šių filmų – ir šiuose filmuose – galima daug ko išmokti tiek fikciniuose, tiek dokumentiniuose. Mes iškeliame galybę klausimų, susijusių su mūsų bendruomene, dažnai – diskusijose ir pristatymuose su mūsų partneriais, pvz., Helsinkio komitetu“. A. Coloma, nors ir nelaiko kino festivalio aktyvizmo tradicine šio žodžio prasme, įžvelgia jo rolę aktyvizmo spektre: „Kino festivaliai suteikia platformą aktyvistėms, menininkėms, akademikėms, karštoms temoms – ir daugiau veiksnių, darančių įtaką mūsų bendruomenėms. Filmų ir diskusijų pagalba kino festivaliai gali edukuoti ir, dar svarbiau, edukuoti žmones, kuriems reikia įrankių užsiimti advokacija pokyčiui <…> mes galime pagarsinti balsus, suteikti platformą temoms, pradėti naujas diskusijas – ir dar daugiau“.

Tiek „Cinema Queer“, kasmet bendradarbiaudami su kone 40 LGBT* organizacijų ir bendruomenių atstovų Švedijoje, tiek MIX COPENHAGEN, nuo 1986 m. užtikrindami, kad queer filmai yra rodomi ne tik Danijos sostinėje, bet ir kituose šalies regionuose, pabrėžia bendradarbiavimo su vietinėmis ir tarptautinėmis LGBT* organizacijomis svarbą. Pasak A. Colomos, viena iš MIX COPENHAGEN misijų – rodyti istorijas, kurios neranda vietos meinstryme, bei atstovauti nepriklausomam kinui. Tas pats galioja ir mąstant apie savąsias auditorijas – šių festivalių dėmesys nukreipiamas būtent į LGBT* auditorijas, kadangi be jų nebūtų ir festivalio. Žinoma, kas šios bendruomenės – ne vienalytės, o įvairios. Kaip vieną ryškiausių festivalio momentų Andrea įvardina praėjusiųjų metų jubiliejinio festivalio atidarymą, rodant Faraz Shariat filmą „No Hard Feelings“. „Pirmą kartą MIX lankiausi jų 30 m. jubiliejuje 2015 m. ir sėdėjau kino salėje, atidaryme. Po penkių metų pristatinėju filmą kaip festivalio, pakeitusio mano gyvenimą, vadovė. Ir be viso to, pasibaigus renginiui, lauke pamačiau daugiausiai QTBIPOC* žmonių, kiek esu mačiusi MIX COPENHAGEN renginiuose – juolab atidaryme,“ – dalinasi Andrea.

Andrea Coloma

Saugios queer erdvės kūrimas – taip pat svarbi šių festivalių misija. Pasak O. Erikssono ir M. Lindgren, viešų erdvių kino seansams pasirinkimas – strateginis. „… norime atsiimti tam tikras viešas vietas, kuriose žmonės gali nesijausti saugūs. Rodėme filmus bažnyčiose, komercinėse patalpose ir mašinų aikštelėse.“ Šie seansai veikia ir kaip poilsio, atokvėpio zonos: „Matome save kaip aktyvistus, nes norime sukurti saugias erdves žmonėms susitikti, kalbėti, gauti įkvėpimo, „persikrauti“ ir tada išeiti į pasaulį ir jį pakeisti. Kartais tai labai sekina ir queer bendruomenėms reikia vietų, kuriose galėtume tiesiog būti.“ Būtent tokias vietas „Cinema Queer“ ir siekia sukurti Stokholme.

Anot festivalių organizatorių, taip pat svarbu išlaikyti ir atvirumą – tiek kritikai, tiek auditorijoms. Pavyzdžiui, MIX COPENHAGEN, atsižvelgdami į kritiką iš translyčių festivalio auditorijos narių, priėmė sprendimą neberodyti filmų, kuriuose translyčių veikėjų roles atlieka cis aktoriai. „Aišku,“ pabrėžia B. Ydén, „laukiame ir allies, ir žmonių, nepriklausančių LGBT* bendruomenei – kaip kitaip galime sukurti pokytį visuomenėje?“.

Šiaurės ir Baltijos queer festivalių bendradarbiavimą remia Šiaurės šalių kultūros fondas, Norvegijos ambasada ir Danų kultūros institutas.

*QTBIPC (angl. k.) – Queer, Trans, Black, Indigenous People of Color.

Naudota literatūra:

1. Theresa Heath (2018) Saving space: strategies of space reclamation at early women’s film festivals and queer film festivals today, Studies in European Cinema, 15:1, 41-54, DOI: 10.1080/17411548.2018.1432924.