Laimos Stasiulionytės nuotrauka
Vilniuje prasideda LGBT* festivalis „Kreivės“. Rengėjai pristato vaizdinių ir renginių spektrą, kuriame dūžta pop kultūros išpopuliarintos dėžutės ir aiškios kategorijos. Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ startuoja rugsėjo 14 dieną ir siūlo ilgąjį savaitgalį su kokybiška LGBT* kultūra – filmais, kūrybos skaitymais, kreivu vakarėliu ir menininko iš Ukrainos paroda. Įėjimas į renginius – auka nuo 1 cento. Apie šių metų „Kreivių“ naujoves ir renginius kalbamės su festivalio organizatoriais Alvyda Šinušaite ir Augustu Čičeliu.
Trumpinys LGBT – lesbietės, gėjai, biseksualūs, translyčiai – Lietuvoje daugeliui jau pažįstamas. Lietuviškai save vadinate LGBT* festivaliu, o kalbėdami apie festivalį anglų kalba naudojate ir žodį queer. Koks skirtumas tarp šių terminų ir kodėl vartojate abu?
Augustas: Trumpinys LGBT yra gana varžantis, jis pasiūlo aiškiai įrėmintas, mažai lanksčias kategorijas. Ne visi translyčiai ir neheteroseksualūs žmonės į tas keturias raides telpa ar nori tilpti, žmonių patirtys kur kas įvairesnės. LGBT* su žvaigždute leidžia jiems patiems apibrėžti savo tapatybę, pabrėžia seksualinių, lyčių tapatybių ir išraiškų spektrą.
Alvyda: O angliškas terminas queer yra platesnis nei LGBT*. Norėtume festivalį ir lietuviškai taip vadinti, tačiau sunku rasti gerą vertimą tiek dėl queer istorinio konteksto, tiek dėl jo reikšmės daugiasluoksniškumo. Seniau anglų kalboje žodis queer reiškė keistuolį pačia blogiausia prasme ir buvo naudojamas neheteroseksualiems žmonėms apibūdinti – būti pavadintu queer reiškė būti nepaprastai pažemintam. Prieš maždaug 50 m., prasidėjus LGBT judėjimui JAV, nuspręsta „atsiimti“ šitą žodį ir jį pradėti naudoti kaip tiesiog įprastą žodį apibūdinti neheteroseksualiems žmonėms. Taip jis pamažu įgavo priešinimosi heteronormatyvumui – įsivaizdavimui, kad heteroseksualumas yra viena teisinga orientacija, ideologija – prasmę, kuri vėliau dar labiau išsiplėtė. Šiandien queer dažnai reiškia ir priešinimąsi bet kokiam normatyvumui – bandymui sudėlioti žmones į dėžutes, ir kapitalizmo kritiką.
Augustas: Taip atsispirdami nuo queer idėjos, 2014 m. pirmą kartą surengėme „Kreives“. Pats žodis „Kreivės“ mums atrodo gerai atspindintis queer dvasią – ne toks ankštas kaip LGBT*, net ir su žvaigždute, mažiau įrėminantis.
Alvyda: Dar pridėčiau, kad nepaisant to, jog turime nemažai festivalių, kurių ekranuose kalbama ir LGBT* temomis, norisi turėti tokį, kuriame platus queer patirčių spektras būtų dėmesio centre. „Kreivės” siekia pristatyti besijungiančių, susikertančių, prasilenkiančių LGBT* žmonių įvairovę.
„Kreivės“ vyks jau ketvirtą kartą. Savo komunikacijoje bandote artėti link queer. Ką dar naujo siūlysite savo auditorijai?
Augustas: Šiemet pirmą kartą rengiame konkursinę trumpametražių filmų programą bei įsteigėme publikos apdovanojimą. Kai atrinkinėjome filmus praėjusiais metais, filmų kūrėjai programai pasiūlė apie 1200 trumpametražių filmų. Beprotiškai didelis skaičius! Tarp jų buvo daug prastos kokybės filmų, bet lygiai taip pat buvo nepaprastai įdomių ir originalių. Supratome, kad jauniems, talentingiems režisieriams trumpametražiai filmai yra startinė galimybė sukurti kažką įdomaus bei būti už tai įvertintiems, turint labai mažai pinigų. Mums erdvės suteikimas queer kūrėjams, kurių idėjos dėl savo nestandartiškumo ir nesitaikymo prie pop kultūros standartų, niekada nepritrauks didelių pinigų ir didžiųjų kino festivalių dėmesio – vienas svarbiausių festivalio tikslų.
Šiais metais taip pat nusprendėme gauti iš žiūrovų atsakymą, kas jiems patinka, įsteigdami publikos apdovanojimą. Tiek dėl žmonių, kurie ateina į mūsų festivalį, tiek dėl savęs pačių – kad suprastume, kaip žmonės vertina tai, ką mes atrenkame ir peržiūrinėjame ne vieną kartą.
Neretai trumpametražiai filmai, ypač LGBT* tematikos, bent jau man, asocijuojasi ne tik su menkais biudžetais, bet ir su ne itin aukšta menine kokybe. Kokius reikalavimus keliate savo atrinktoms „trumpikėms“?
Alvyda: Klausimas dėl LGBT* tematikos filmų kokybės ir atrankos mums visada iškyla. Kai kurie filmai kelia svarbias problemas ar siūlo naujas idėjas, bet menine prasme galbūt nėra tokie stiprūs. Arba atvirkščiai – meninė forma įdomi, bet idėjos plėtotės kartais pritrūksta. Tačiau į tai žiūrime kaip į privalumą ir galimybę pritraukti skirtingais dalykais besidominčias auditorijas. Mums, organizatoriams, be galo smalsu, kaip filmus, kuriuos atrinkinėdami praleidome ne vieną bemiegę naktį, įvertins ir „Kreivių“ žiuri nariai, kurioje šiais metais ir „Sangailės vasarą“ režisavusi Alantė Kavaitė.
Kokie jūsų pačių favoritai?
Augustas: Šiais metais daugiau dėmesio skiriame translytiškumui ir patirtims, kurios yra susijusios su lyties tapatybėmis. Tam turime specialią programą „Transpektyvos“. Vienas šios programos filmų – „Panelė Rosewood“ – šiek tiek šokiruodamas, bet kartu labai jautriai pateikia translytiškumo temą ir pasakoja apie tai, kaip kartais nelengva būti savimi. Kartu pagrindinė filmo veikėja kelia empatiją ir norą suprasti, įsijausti. Kitas mano labai mėgstamas filmas – režisieriaus Bruce La Bruce „Misandristės“. Daug kam šis filmas gali pasirodyti belekoks, bet iš tikrųjų jis yra labai apgalvotas. Ankstesniuose savo filmuose Bruce La Bruce labai dažnai miksuodavo meninio filmo estetiką ir gėjų pornografiją, šį kartą jis savo dėmesį sukoncentruoja į moteris. Kai kurie internetiniai puslapiai šį filmą įtraukė į geriausius lesbietiškų filmų dešimtuką, bet „Misandristės“ yra labai specifinė juosta, man atrodo, ji gali ir labai patikti, ir labai nepatikti.
Alvyda: O aš papsakosiu apie tai, kas man yra įstrigę iš konkursinės programos. Rodysime filmą iš Vengrijos „Graži figūra“, kuris ne tik kalba apie lyties išraiškos ir lyties suvokimo klausimus, bet kartu žiūrovui pasiūlo pažvelgti ir į pasmerktą, socialiai nepriimtiną jausmą, kai mokyklos valytoja įsimyli mokinę. Aš filmus dažnai vertinu galvodama apie tai, kaip jie mane emociškai veikia. „Graži figūra“ yra vienas tų, kuris paliko norą svarstyti, o kaip tas žmogus toliau gyvena.
Vilniaus LGBT* festivalis „Kreivės“ yra ne tik kino festivalis. Kokie renginiai vyks ne kino teatro salėje?
Augustas: Galima sakyti, kad rugsėjo 14-18 dienomis savo lankytojams siūlome ilgąjį savaitgalį. Ketvirtadienį, rugsėjo 14 d., atidarydami festivalį pakviesime ir į menininko iš Ukrainos Anton Kayuk parodą „Vaidmenyse“. Pasitelkdamas 1954–1956 m. Lietuvoje leisto žurnalo „Kinas“ iliustracijas, Anton svarsto, kaip kultūrinės klišės veikia viešąją nuomonę, ją formuoja, o pakeitus kontekstą, abstraktūs draugystės, darbo ir kitų situacijų kadrai iš kultinių kino juostų gali įgyti visai naują reikšmę. Ją bus galima pamatyti iki festivalio pabaigos „Skalvijos“ kino centre. Penktadienį – kreivas vakarėlis kartu su kolektyvu „Gender Wrongs“ – Vilniuje besitreniruojančia queer krepšinio komanda, kuri organizuoja vakarėlius iki paryčių, o už surinktas aukas keliauja į queer krepšinio turnyrus. Sekmadienį kviesime į hostelį „Jamaika“, kur „Kreivuose skaitymuose“ skaitysime tiek savo, tiek kitų kūrybą.
