Frankenšteino nuotaka

Šmaikštus ir makabriškas britų queer režisieriaus Jameso Whale’o „Frankenšteino“ (1931) tęsinys. Filmas, paremtas Mary Shelley romano fragmentu, kuriame monstras prašo draugo, trina siaubo žanro ribas. Mokslininko Frankenšteino sukurtas monstras (Boris Karloff) išgyveno pirmojo filmo pabaigos gaisrą. Jis vis dar visuomenės atstumtasis, persekiojamas kerštingų kaimiečių, paguodą randantis tik atokiuose aklo vyro namuose. Pats Frankenšteinas (Colin Clive) išgyvena homoseksualiomis metaforomis persmelktą naktį. Iš vestuvių nakties lovos išverstas kito dar labiau išprotėjusio mokslininko Pretorijaus (Ernest Thesiger), Frankenšteinas įkalbinėjamas sukurti „naują dievų ir monstrų pasaulį“.

Šiame ankstyvojo kino šedevru laikomame filme Whale’o queer jautrumas pasireiškia ne tik žanrų ribų (siaubo ir komedijos) trynimu, bet ir daugumos personažų kaip autsaiderių vaizdavimu. Taip pat akivaizdžia simpatija Boriso Karloffo monstrui, kuris filme rodomas kur kas žmogiškesnis nei jo kraujo ištroškę kaimiečiai. Juo labiau kad monstras pernelyg lėtas ir nerangus, kad keltų grėsmę. Praktiškai turite stovėti vietoje, kad jus pagautų.