en
en

Filmo „Gražuolė ir pabaisa“ kadras

Gražuolė ir pabaisa

La Belle et la Bête

Programa: Specialūs renginiai

1946 / Prancūzija / romantinė fantastinė drama

Režisierius: Jean Cocteau
Vaidina: Jean Marais, Josette Day, Mila Parély
Prancūzų k., su lietuviškais ir angliškais subt., 96 min.

Peržiūra yra „Meno avilio“ koordinuojamos programos „Gilios upės tyliai plaukia“ dalis, kuria pradedame 11-ojo Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ renginių seriją, švęsdamos „išgirsti“ 20-metį.

Pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ – vienas svarbiausių prancūzų queer poeto, rašytojo, dailininko Jeano Cocteau filmų ir kartu neįtikėtinai rafinuotos kino estetikos pavyzdys. Filmas pasižymi lakia fantazija, puošniais kostiumais, unikalia scenografija (Gražuolės namų dekoracijas įkvėpė flamandų meistrų tapyba ir Vermeerio drobės, Pabaisos – Gustave’o Doré sukurtos Perrault pasakų iliustracijos), operatoriaus Henri Alekano meistriškumu (Gražuolės pasaulis buvo filmuojamas kitaip nei Pabaisos) ir puikia Josette Day bei Jeano Marais vaidyba. XVIII a. parašytą pasaką Cocteau perpasakojo savaip. Gražuolės tėvas nuskynė rožę iš Pabaisos sodo ir padovanojo ją dukrai. Kad išgelbėtų tėvą nuo mirties, Gražuolė pasiaukoja ir iškeliauja vietoj jo į Pabaisos pilį.

Dažniausiai filmas interpretuojamas kaip parabolė apie brendimą: Gražuolė pereina iš tėvo globos į nežinomą suaugusiųjų seksualumo sritį. Tačiau akivaizdu, kad pačiam Cocteau svarbiausias Pabaisa – klasikinis Kitas normatyvinėje kultūroje. Nutoldamas nuo tradicinės pasakos apie Gražuolės meilę, paverčiančią monstrą princu, Cocteau sukuria pasaulį, kuriame žmonių ketinimai Gražuolės atžvilgiu tampa vis grėsmingesni, o Pabaisos – įtikinamai garbingi ir geri. Netikėtai dviprasmišką ir sudėtingą Pabaisos personažą kuria Cocteau mūza ir mylimasis Jeanas Marais. Beje, filme atlikęs dar du vaidmenis.

Rodome

2024 m. liepos 18 d. 21.30 val.
„Patiltė“, po Liubarto tiltu, Vilnius

Susiję