Filmo „Gražuolė ir pabaisa“ kadras
Daugeliui Vilniaus miesto gyventojų jau pažįstamas nemokamų renginių ciklas po Liubarto tiltu „Gilios upės tyliai plaukia“ skelbia šių metų programą. Renginiai vyks liepos 9–rugpjūčio 22 dienomis. Jau penkerius metus „Meno avilio“ organizuojami renginiai siekia telkti kultūros organizacijas, nekomercinio kino rodytojas (-us) bei kurti miestiečiams atvirą ir bendruomenišką erdvę.
Šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programą drauge sudarė 16 atviro šaukimo būdu atrinktų organizacijų, kurios miestiečiams pristatys 21 nemokamą renginį. „Gilios upės tyliai plaukia“ programa įvairi – nuo ryškiausių pastarųjų metų kino paveldo atradimų, lietuviško eksperimentinio kino ir videomeno, iki dirbtinio intelekto kine ar įvietinto garso meno.
„Sudarant šių metų „Gilios upės tyliai plaukia“ programą mums buvo svarbu, kad kiekvienas renginys pasiūlytų lankytojams praturtinančią patirtį. Trumpai apibūdinti plačią ir kiek eklektišką programą visuomet yra keblu, tačiau ieškojome partnerių renginių bei filmų, kurie padėtų kelti aktualius klausimus apie šiandienos geopolitinę situaciją, migracijos, psichikos sveikatos, atminties ir tapatybės temas. Galvojome apie tai, kaip svarbu užčiuopti dabarties pulsą, susiduriant tiek su istorija, tiek su ateities perspektyvomis.“, – apie renginio programą pasakojo viena kuratorių Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Liepos 18 d. 21.30 val. programoje pristatome Jeano Cocteau „Gražuolę ir pabaisą“ (1946 m.). Šia peržiūra pradedame 11-ojo Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ renginių seriją, kartu švęsdamos „išgirsti“ 20-metį.
Pasaka „Gražuolė ir pabaisa“ – vienas svarbiausių prancūzų queer poeto, rašytojo, dailininko Jeano Cocteau filmų ir kartu neįtikėtinai rafinuotos kino estetikos pavyzdys. Filmas pasižymi lakia fantazija, puošniais kostiumais, unikalia scenografija (Gražuolės namų dekoracijas įkvėpė flamandų meistrų tapyba ir Vermeerio drobės, Pabaisos – Gustave’o Doré sukurtos Perrault pasakų iliustracijos), operatoriaus Henri Alekano meistriškumu (Gražuolės pasaulis buvo filmuojamas kitaip nei Pabaisos) ir puikia Josette Day bei Jeano Marais vaidyba. XVIII a. parašytą pasaką Cocteau perpasakojo savaip. Gražuolės tėvas nuskynė rožę iš Pabaisos sodo ir padovanojo ją dukrai. Kad išgelbėtų tėvą nuo mirties, Gražuolė pasiaukoja ir iškeliauja vietoj jo į Pabaisos pilį.
Dažniausiai filmas interpretuojamas kaip parabolė apie brendimą: Gražuolė pereina iš tėvo globos į nežinomą suaugusiųjų seksualumo sritį. Tačiau akivaizdu, kad pačiam Cocteau svarbiausias Pabaisa – klasikinis Kitas normatyvinėje kultūroje. Nutoldamas nuo tradicinės pasakos apie Gražuolės meilę, paverčiančią monstrą princu, Cocteau sukuria pasaulį, kuriame žmonių ketinimai Gražuolės atžvilgiu tampa vis grėsmingesni, o Pabaisos – įtikinamai garbingi ir geri. Netikėtai dviprasmišką ir sudėtingą Pabaisos personažą kuria Cocteau mūza ir mylimasis Jeanas Marais. Beje, filme atlikęs dar du vaidmenis.
Su visa „Gilios upės tyliai plaukia“ renginių programa galima susipažinti čia. Renginių ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos kino centras.
