en
en

Filmo „Geismo kančia“ kadras

Kūnas tamsiais drabužiais priklaupia priešais altorių. Nuogas kūnas be jokių drabužių kybo ore, surištas virvėmis. Rieda ašara. „Mano filmas bando ieškoti mąstymo ribų – to transcendentinio taško, prie kurio galima priartėti ir per dvasines, ir per seksualines praktikas, kai tavo logiškos, teorijas kuriančios smegenys užbuksuoja ir nebegali eiti toliau“, – apie naujausią savo dokumentinį filmą „Geismo kančia“ sako Maja Borg. „Geismo kančia“ – šių metų festivalio „Kreivės“ programoje, jame M. Borg tyrinėja nutrūkus traumuojantiems santykiams kamuojantį ilgesį.

Gijimui ir grįžimui į save (atgal? Ar pirmyn?) pasirenka dvi praktikas, kurios paraleliai viena kitai per fizinius veiksmus išjudina giluminius emocinius, psichologinius ir dvasinius klodus. Ar emocinį skausmą pakeitus fiziniu, anas išnyksta? Ne, arba nebūtinai. Virsta kažkuo kitu? Malonumu? M. Borg filme regime krikščioniškus ir BDSM ritualus bei žmones, ieškančius pilnatvės. Dievo? Galbūt, bet nebūtinai. Kas tai bebūtų.

BDSM (angl. Bondage, Discipline/Dominance, Submission/Sadism, Mazochism – pavergimas, disciplina/dominavimas, paklusnumas/sadizmas, mazochizmas) yra žmonių tarpusavio santykių praktika, vykdoma visų dalyvaujančiųjų sutikimu. Nors dažniausiai siejama su seksualiniais potyriais, BDSM apima žymiai platesnį spektrą, kuriame susipina galios ir paklusnumo, kontrolės ir pasidavimo dimensijos.

Maja, filmą „Geismo kančia“ tu ne tik režisuoji, bet ir esi jo pagrindinė persona. Ar tai padėjo, ar trukdė?

Paaiškėjo, kad nėra kitokio pasirinkimo, nes filme kalbama apie labai asmeniškus dalykus – seksualumą ir dvasingumą. Man sunku kurti tokį filmą tik apie kitus, be savęs. Be to, reikėjo jį kurti būnant bendruomenės dalimi, ne tik stebint ją iš išorės.

Rodyti šį filmą man labai sudėtinga ir baisu, bet ne tiek dėl fizinio atsiskleidimo, o dėl savo gilių minčių ir abejonių gyvenime apnuoginimo. Tai gąsdina. Be to, filmo tema kai kam gali pasirodyti kiek kontroversiška. Tačiau aš norėjau sukurti filmą apie galią ir ilgesį, apie tai, kaip galima prisiimti atsakomybę už iš praeities atsinešamas žaizdas ir galbūt ir ankstesnių kartų žaizdas, kaip tą tamsą sutikti ir konstruktyviai priimti, kad ji nedarytų neigiamo poveikio tau ir tavo santykiams su kitais žmonėmis. Galia ir atsakomybė už ją man yra pagrindinė filmo tema.

Su šiuo filmu gyvenau daugybę metų. Nemanau, kad prieš tai aiškiai suvokiau, ko iš jo noriu – kur tiksliai einu, nežinojau. Norėjau, kad žiūrovai kartu su manim dalyvautų šiame procese vietoj to, kad jiems paskui aiškinčiau, ką per jį išmokau. Klausimai yra žymiai įdomesni, nei mano asmeniškai atrasti atsakymai.

Atsivėrimas, atsiskleidimas, apsinuoginimas (plačiąja prasme) reiškia, kad tampi pažeidžiama*s. Būnant ir už kameros, ir priešais ją, tu tuo pat metu turi ir galios, ir pažeidžiamumo. Kaip šie dalykai vienas kitą veikia?

Filmą galėčiau pavadinti ir „Paradoksas“, nes čia jų apstu. Galia ir pažeidžiamumas susilieja. Būdam* pažeidžiam*, aš atveriu filmą ir jis tampa jau nebe apie mane, o apie žiūrovus. Naudoju labai asmenišką istoriją, bet kalbu apie bendras, visuotines temas. Pažeidžiamumas turi įstabios, konstruktyvios galios. Nesu tikra, ar įmanoma prisiimti atsakomybę už tavo turimą galią, jei kartu neprisiimi ir atsakomybės už savo pažeidžiamumą. Labai žmogiška tai, kad esam pažeidžiami ir nekontroliuojame visko, kas vyksta, tačiau privalom prisiimti atsakomybę už tuos dalykus, kuriuos kontroliuoti galime.Tai padaryti labai sunku… O dieve, tikrai taip.

Juk norim nuolat jausti, kad kontroliuojam viską, ką darom ir kas mums nutinka. Bet ta kontrolė yra tik iliuzija.

Žinoma. Ši tema yra ir krikščionybėje, ir religijoje apskritai, taip pat ir BDSM praktikoje. Tai nesibaigiantis šokis su kontrole: kur tu ją iš tiesų turi? O grįžtant prie žaizdų santykiuose ir gijimo, kontrolė yra svarbi to dalis: pripažinti, kurias savo gyvenimo dalis tu gali pakeisti, kurių ne – ir tada jas paleisti. Krikščionybėje ramybės malda būtent apie tai ir kalba. Tai itin sudėtingas procesas, jis gali užtrukti visą gyvenimą.

Maja, kaip įveikei tave kamavusią baimę kurti šį filmą?

Na, šis filmas man kėlė ne tik baimę. Jo kūrimas man buvo nepaprastai gydanti kelionė. Filmus kurti pradėjau jaunystėje. Iš dalies kinas man yra tarsi išgyvenimo strategija, padedanti susitvarkyti su pasauliu tada, kai jo nesuprantu ar kai man reikia giliai kapstytis. „Geismo kančia“ gimė iš itin skausmingo mano gyvenimo periodo, tad aš tiesiog turėjau šį filmą sukurti. Bijojau, taip – bet man jo ir reikėjo. Privalėjau išsinagrinėti galios dinamikas, su tuo susijusią atsakomybę ir kaip leisti sau būti labiau savimi neskaudinant kitų – ir kad kiti neskaudintų manęs.

„Geismo kančia“ yra labai asmeniškas kūrinys, tačiau tu tik abstrakčiai įvardiji, jog jis gimė po itin sunkių santykių su kitu žmogumi – plačiau nepasakoji. Taip saugai save?

Filmo esmė nėra tie konkretūs santykiai. Norėjau kalbėti apskritai apie galią ir atsakomybę. Filme nuskamba žodžiai: „Kaip galime gyventi kartu, vienas kito neskaudindami?“. Tai labai geras klausimas. Atsakymas į jį galėtų būti: „Gera pradžia yra atrasti savo ribas ir aiškiai jas komunikuoti.“

Kūryba, kurioje dalijamasi skaudžiais asmeniniais išgyvenimais, dažnai siekiama ne tik palengvėjimo sau, bet ir padėti gyti kitiems, išgyvenantiems panašius dalykus. Ar to siekei ir tu?

Esminiu žmogiškuoju lygmeniu labai svarbu yra nebūti viena*. Specialiai nesiekiau kurti gydantį filmą, tačiau jei mano darbai žmonėms nebūtų aktualūs, prarasčiau savo profesijos prasmę. Reikia patikslinti, kad tai nėra savipagalbos filmas ir atsakymų jis nepateikia. Jame naudojamos konkrečios praktikos – krikščioniškoji ir BDSM – padeda nagrinėti platesnes temas. Tiesiog taip nutiko, kad jos padeda man, bet labai tikiuosi, kad filmas yra žymiai atviresnis nei šios dvi praktikos. Žinoma, viliuosi ir, kad kažkas susitapatins ir su kai kuriais mano patirtais dalykais. Nebūtinai gaus atsakymų, bet bent jau nesijaus viena*s.

Tikiuosi, kad žiūrovai filme atras kažką aktualaus sau, o ar supras, kas tiksliai nutiko man, visai nėra svarbu. Žinoma, nereikia vertinti neteisingai – filmas nėra jokia provokacija ar nepagarba. Tačiau jo temos sunkiai apkrautos dideliu svoriu, žmonės į jas ateina su savo praeitimi, savo santykiu su seksualine praktika ir religija – tos jų patirtys gali būti ir geros, ir blogos. Filme stengiamasi apie tai kalbėti ir kelti klausimus konstruktyviu, gydančiu būdu – viliuosi, jog šis momentas akivaizdus ir nekursto jokių kitų interpretacijų.

Žmonės atranda įvairiausių būdų tvarkytis su savo skausmu – alkoholis, terapija, meditacija ar kitos praktikos. Kaip BDSM atėjo į tavo gyvenimą?

Tai sudėtingas klausimas, nes… negaliu tiksliai pasakyti. Atsargiai stengiuosi per daug neteorizuoti. Šiame filme svarbu priimti pažeidžiamumą ir nuoširdumą bei žvilgsnį nukreipti į savo vidų – pažiūrėti, kas ten yra, nebūtinai kodėl yra. Teorijos, aiškinančios, kodėl kai kuriuos žmones traukia BDSM, arba kodėl esi queer, yra įdomios ir gali būti naudojamos politiškai, tačiau mano filme žymiai svarbiau atsigręžti vidun ir pripažinti tai, ką ten rasi. Priežasčių, kodėl BDSM man taip tiko, stengiuosi neriboti tik viena teorija. BDSM mane patraukė pirmiausia dėl to, kad jutau gilų poreikį atrasti savo ribas ir jas ištarti, išsakyti. Tavo ribos ir sutikimas (angl. consent) yra visa ko pagrindas. Tai esminis dalykas ir platesniame socialiniame dabar vykstančiame judėjime – manau, mums kaip visuomenei būtina daugiau mokytis apie sutikimą ir savo ribų komunikavimą. Su judėjimu #MeToo atsirado galimybė kalbėti apie galios dinamiką ir sutikimą – kada tau leidžiama jį duoti ir kada ne. Manau, tai suvokus galim apsaugoti save bei kitus nuo daug skausmo. BDSM bendruomenė turi didžiulį šulinį patirties ir žinių apie sutikimą – kaip jį duoti, kaip žodžiais išreikšti savo ribas. BDSM praktikoje toks įrankis yra būtinas, nes jei iš anksto nenubrėši ir nepaaiškinsi kitiems savo ribų, gali tapti pavojinga. Todėl turi išmokti tai padaryti.

Maja Borg

Beje, toks metodas skiriasi nuo feminizmo, kuriuo buvau auklėta. Ten daugiau dėmesio skiriama tam, kaip tinkamai jausti – feministiniam sekso būdui. Tas feminizmas mane labai anksti išmokė pasakyti „Ne“, tačiau manau, kad savo ribų suvokimas ir sutikimo davimas susijęs ir su gebėjimu pasakyti „Taip“ ir žinojimu, ko iš tiesų nori. Todėl feministinėje bendruomenėje turim dar ką nuveikti šiuo klausimu: kaip prisiimti atsakomybę už savo geismus, kad galėtum aiškiau išreikšti tai, ko nori ir ko ne. Manau, šie du dalykai žengia koja kojon. Juk jei nėra kultūros, kurioje gali pasakyti „Taip“, bet „Taip“ yra numanomas, tuomet, savaime suprantama, atsiras daugybė nesusipratimų, kur yra tas „Taip“. Tada prisideda ir šimtai gėdos bei tabu sluoksnių. Kad tavo geismas priklausytų tau ir kad išdrįstum jį pripažinti ir į jį pasižiūrėti, labai svarbu – vėlgi, paradoksas – išmokti aiškiai pasakyti „Ne“. Tai nelengva, ypač kai esi socializuota kaip moteris. Aš savęs nepriskiriu binariniam skirstymui į lytis, bet mane socializavo kaip moterį.

Filme naudoji labai poetinę kalbą. Kokį vaidmenį tavo gyvenime vaidina poezija?

Poetinė filmo kalba buvo meninis sprendimas, tačiau pats tekstas yra surinktas iš įvairios per daugelį metų užrašytos medžiagos. Tai, ką rašau, dažnai nėra mano mintys, tiesiog iš pasąmonės atkeliaujantys žodžiai ir sakiniai. Rašau daug ir ne tam, kad būtų publikuota. Rašau, nes rašymas, kaip ir kinas, man yra būdas tvarkytis su šiuo pasauliu. „Geismo kančia“ bando ieškoti mąstymo ribų – to transcendentinio taško, prie kurio galima priartėti ir per dvasines, ir per seksualines praktikas, kai tavo logiškos, teorijas kuriančios smegenys užbuksuoja ir nebegali eiti toliau. Tas transcendentinis taškas ir yra filmo siela.

Mūsų kūrybinis procesas buvo labai žaismingas, norėjom ilgiau išlaikyti tuos dalykus, kuriuos nebūtinai (ap)gintume logiškai, bet intuityviai laikome svarbiais – jaučiam jų liepsną. Todėl kai kurie iš mano nuojautos kilę sakiniai skamba kaip poezija; kartais jie yra metaforos, kai man norisi išreikšti kažką, kam pritrūksta žodžių. Tai būdas kalbėti apie dalykus, esančius pasienyje tarp loginio mąstymo ir anapus jo – ten, kur jis nebegali pasiekti.

Čia matau ryšį su religinėmis ceremonijomis: jos tarnauja tam pačiam tikslui, t. y. kalbėti už kalbos ribų. Tam tikra prasme religiją aš suprantu kaip kalbą, kurią galima išmokti arba kurios tave išmokė augant. Taip ji tapo tau artima gimtąja kalba, kurią gali panaudoti siekiant priartėti prie to, ko negali pasiekti loginiu mąstymu ir paprastu žodynu. Man religija ir ceremonijos būtent tai ir yra. Turbūt galima tai vadinti poezija. BDSM daro tą patį.

Manęs neaugino religingai, todėl man labai įdomi už religinių ritualų besislepianti teologija. Kodėl jaučiu su jais ryšį? O jei jaučiu, tuomet ėjimas į bažnyčią ir tam tikrų ritualų atlikimas man suteikia erdvės prisiminti, ką juose regiu. Prisiminti yra galybė būdų – eini į mišką, medituoji… Bet tai prasminga tik tada, kai turi prasmę tau. Jei bažnyčioje ritualus atlieki tik kaip privalomus judesius, tuomet jie nieko nereiškia – galbūt imkis ko kito. Reikia žiūrėti į savo vidų: kas su tavimi dera? Kur jauti harmoniją? Labai nustebau, kad tie ritualai su manim derėjo. Nors net jei ir neaugau su religingais tėvais ar seneliais, vis tiek gyvenu visuomenėje, kuri didele dalimi yra paremta krikščionybe. Bet susitapatinus su krikščionybe patyriau šiokią tokią tapatybės krizę – labiau, nei įvardijant save kaip BDSM praktikuotoją. Žinoma, taip įvyko dėl mano kultūrinio fono ir artimiausių žmonių bendruomenės, kuri atviresnė seksualinei įvairovei nei krikščionybei.

Svarbu atminti, kad religiniai ritualai turi gydančio potencialo, padedančio atlikti svarbias gyvenimo tranzicijas, bet jie neprivalo to daryti. Be to, ritualai atveria erdvę, kur tu gali būti itin pažeidžiama*s. Juk jei didžiąsias savo gyvenimo tranzicijas atiduodi į vienos institucijos rankas, ji įgauna milžiniškos galios – tau padėti, taip. Bet ir įskaudinti. Todėl sutikimo klausimas turėtų būti daugiau aptariamas ir kalbant apie religines, ne tik seksualines praktikas.

Filme nuolat iškyla raktiniai žodžiai: ritualas ir žaidimas. Dar minėjai šokį. Kaip jie susiję? Kiek jų mums trūksta?

Manau, kad žaidimas yra visiškai neįvertinamas. Kuriu kiną ir dirbu su drama, tad žaidimas man įdomus kaip performatyvi kryptis. Kai vaidini ar atlieki performansą, svarbu, kad kiti įtikėtų tavo rodoma emocija. Tokiu atveju kryptis yra jie. O kai žaidi, tiesiog nori tai jausti savyje. Gyvenime taip pat daug vaidiname. Norime save pateikti tam tikru aspektu, kaip sceną naudojame socialinius tinklus – vaidiname. O kai žaidžiame iš tiesų norėdami kažką patirti, skirtumas akivaizdus. Mano filme niekas nevaidina – visi tiesiog žaidžia. Todėl veiduose matyti tikras potyris, o ne tai, ką žmonės nori, kad matytum. Taigi, galima prisiimti žaismingesnį požiūrį į gyvenimą tyrinėjimo bei nuolankumo prasme, kartu pripažįstant, kad nežinai galybės dalykų – bet gali juos patirti ir atsiverti. Žaidžiu, išbandau – o ne apsimetinėju, kad viską jau žinau. Tai naudotina ir santykiuose.

Žaidimas paprastai kelia asociacijų su vaikyste. Vaikai nuoširdūs, dar neišmokę meluoti ir apsimetinėti.

Būdami vaikai mokame žaisti, o vėliau išmokstame vaidinti. Būdami nuoširdūs galim pajusti ryšį vienas su kitu ir nesvarbu, ar praktikuoji krikščionybę, ar BDSM, ar dar ką nors. Jei tai darai su nuoširdumu, tuomet tai ir yra žmogiškoji patirtis. Būti gyvu. Būti.

Pirmuosiuose kadruose matome įspėjimą, kad filme bus smurto ir kraujo. Tačiau tokių įspėjimų nėra Holivudo filmuose, kur smurto žymiai daugiau, dažnai ir žiniasklaidoje esam nuolat maitinami psichologiniu, emociniu ar fiziniu smurtu.

Taip, tai gana intensyvu. Tas sakinys ekrane primena, kad gali bet kada išeiti iš kino salės ar išjungti televizorių – tu gali tai kontroliuoti. Tai priminimas, kad tu laisvai pasirenki. Tačiau šiomis ribomis reikia pasirūpinti, nes jos tapo tokios normalizuotos, kad galbūt, vartodami vaizdo produkciją, jas peržengiame kasdien. Yra gerai sau priminti, kad jei jaučiam, jog kažkas ne taip, turėtume sąmoningai išjungti televizorių. Tik tai padaryti sunku, nes smurto yra visur. O kartais tiesiog neįmanoma neduoti savo sutikimo matyti smurtinius vaizdus, nes jie į tave teškiami be įspėjimo.

Kažkas filme sako: „Vienas žmogus negali kitam žmogui būti absoliučiai viskas.“ Ar manai, kad tai tiesa?

Taip. Man atrodo, kad jei kitas žmogus tave „pripildo“ ir „užbaigia“, tokie santykiai yra potencialiai destruktyvūs. Romantiškuose santykiuose atiduodi kitam galią daugeliu savo gyvenimo atžvilgių ir taip tampi pažeidžiama*s – tai gali būti neįtikėtinai gražu ir stipru. Tačiau jei kitas žmogus tau yra viskas, galia gali tapti destruktyvi. Nesakau, kad reikia save perskelti, kad niekas kitas neturėtų visos galios, tačiau reikėtų pamąstyti apie tokios santykių dinamikos tėkmę.

Pradžioje girdime, kaip Mary sako: „Visos didžiosios tiesios yra paradoksai.“ Ar sutinki?

Tai pernelyg didelis teiginys, kad žinočiau, ar jis teisingas, ar ne. Galbūt neturim prieigos prie galutinės absoliučios tiesos, tačiau juk mums prieinamas nuoširdumas, ar ne? Žinom, kai meluojam ir žinom, kai esam nuoširdūs – bandom nulupti kuo daugiau sluoksnių ir būti kaip įmanoma nuoširdesni. Priartėti prie didesnės tiesos galim tyrinėdami dalykus kaip paradoksus. Žinoma, tai neduos atsakymo su tam tikru tiesos procentu, bet galbūt link jo pakreips.

Žodžio „passion“ (angl. aistra, geismas) šaknys lotynų kalboje reiškia „kentėti“, „iškęsti“, „patirti“. Ar tu dedi lygybės ženklą tarp aistros ir kančios?

Aistra, geismas yra paradoksalus dalykas: jis turi ir skausmingą, potencialiai labai destruktyvią, ir kartu neįtikėtinai šlovingą pusę.

Maja, ar šis filmas tau padėjo išgyti?

Padėjo. Tačiau, žinoma, nėra taip, kad „tada buvau sugriuvus, o dabar jau turiu pilnatvę“. Tas procesas tebesitęsia.

Dokumentinio filmo „Geismo kančia“ (Passion, rež. Maja Borg, 2021 m.) peržiūra ir pokalbis su M. Borg vyks kino centre „Skalvija“ ketvirtadienį, rugsėjo 9 d. Filmą pristato Vilniaus queer festivalis „Kreivės“. Renginius remia Aktyvių piliečių fondas, EEE finansinis mechanizmas, Lietuvos kino centras ir Vilniaus miesto savivaldybė.