en
en

Kreivi skaitymai 2017 m. rugsėjo 17-osios vakarą hostelio „Jamaika“ erdvėje susilaukė gausaus būrio klausytojų, kurie ragavo kreivos kūrybos. Su autorių ir skaitovų leidimu, dalinamės tą vakarą skambėjusiais kūriniais.

Adomas Vasiliauskas
Adagio piano

Jis grįžo namo vakare. Įžengęs pro duris, įnešęs nakties vėsos į vidų, nusivilko paltą. Šaliką, kuris kabarojo bet kaip apvyniotas aplink kaklą, nusitempė, paėmęs už vieno jo galo ilgu rankos ištiesimu. Kelis kartus perlenkė pusiau ir šveitė ant suolo.
Nusibodo.
Tada vienu batu prilaikė kitą, kad būtų lengviau nusiauti bent vieną. Dėl kito teko pasilenkti. Juos abu jis gražiai padėjo ant radiatoriaus. Jam rūpėjo batai. Jie visada turėjo būti sausi. Ypač jis mėgo, kai iš ryto jie būdavo sušilę ir kojas į juos įkišus jausdavo, kaip šiluma plisdavo per pėdą ir kartais jį net nukrėsdavo malonus drebulys per visą nugarą.
Žinai, nuskusti morką – ne juokų darbas. Viskas priklauso nuo to, su kokiu skustuku dirbsi. Ar tai peilis, ar specialiai tam pritaikytas virtuvės morkų skustukas, ar tai bus metalinė kempinėlė pavasarinėms morkoms skusti. Viskas, visų pirma, priklauso nuo tavo darbo įrankio.
Jei naudosi peilį skusdamas morkas gali nupjauti per daug luobelės. Taip dalis maisto bus išmesta į šiukšlių dėžę. Tiesiai. Juk skuti morką virš šiukšlių dėžės, ar ne?
Jei tau pasitaikė patogus ir rankai malonus morkų skustukas – pasisekė. Iš dalies. Atliksi savo darbą – nuskusi tau nuskusti paskirtas morkas, bet malonumo tokio didelio nepajusi. Tie specialūs skustukai būna įvairūs. Vieni palieka ant morkos tiesią žymę, kiti – griovelius. Man su grioveliais maloniausi. Kai laikai rankoje jau visiškai nuskustą morką ir lieti tuos mažus ruoželius savo pirštais, net nenori jos paleisti kristi į tą – nuskustų morkų dubenį, kur taip viskas oranžiniai.
O jei tau pakliuvo pavasarinių partija – ir vargas, ir neapsakomas džiaugsmas tuo pačiu metu. Jos tokios sultingos. Aš nesusilaikęs visada kelias įsimetu į burną ir sutraiškau, nors ir velnioniškai nemėgstu morkų, bet jaunos morkytės tiesiog tokios… Kadangi jos mažytės – su jomis prireikia daugiausia laiko ir atsidavimo. Jos kaip jaunos, baugščios, bet švytinčios merginos. Jų formos grakščios. Vienos būna lieknesnės ir su įvairiausiais įlinkiais, posūkiais ir lengvomis linijomis. Jų spalva – sukeliantį alkį. Jei jos tokios atrodo su luobele, įsivaizduokite jas nuogas. Kaip tada jos švyti… Ir štai šioms pavasario morkytėms reikia nuimti luobelę ne su bet kuo, o su minkšta, tačiau šiek tiek čaižią faktūrą turinčia metaline kempinėle. Pirmiausia pasileidi drumzliną vandenį iš čiaupo. Nestipria srovele. Tada paimi morką. Nuplauni ją. Švelniai nuglostai. Permeti žvilgsniu – ar ji skani, kokios jos linijos, ar ji daug žadanti, ar iš jos bus geros, sultingos salotos. Įvertini. Tada pamažu pradedi šveisti ją kempinėle ir matai, kaip ji po truputį nusirengia. Tampa pusnuogė. Paskui jos nebedengia niekas. Luobelė mažom dalelėm atšokusi nuo morkos ant kempinėlės. Nuplauni morkytę ir paskutinį kartą ją nužvelgęs, jau bejėgę, paleidi į nuskustų pavasarinių morkų dubenį.
Pamiršai išmesti šiukšles, – prie kojų padėjau juodą šiukšlių maišą ir kibirėlį su maisto atliekomis. Mes rūšiavom.
Jis įsispyrė į guminius batus. Pakėlė nušveistą šaliką ir apsivyniojo aplink gležną savo kaklą.
Gerai. Išnešiu, bet…
Eik. Ir parnešk morkų iš sandėliuko. Gausi skust.

Nr. 2 Ji

Lūpos – jos truputį aštrios
Žvelgiant iš šono.

Nr. 3 Ji

Aš jaučiu tonusą Kūno.
Josios sėdėjimą.
Formas, linijas.
Staiga
Ji atsisuka į mane.
Žiūri tol, kol
Pradedu kraujuoti.

 

Aistė Karaliūnaitė
Ji

Vis dažniau jos šypseną rasdavau savo lūpų kampučiuose, vis dažniau jos žvilgsnis žiūrėdavo mano akimis. Bent jau man taip atrodė. Jos bruožai, manieros užvaldė mano kiekvieną neapgalvotą judesį, mintyse mano protas kurdavo jos atvaizdus, kuriuos lyg mokinukė stebėdavau ir nevalingai sekdavau kūnu. Ji buvo savotiška kiekvienu savo judesiu, tokia užtikrinta ir nekintanti, ji buvo pilna savęs. Galėjau garantuot, jog jos nuosavoj jūroj nebuvo nė lašo kito žmogaus. Ji sukūrė kiekvieną savo judesį. Kaip ji žaidžia su savo plaukais kai galvoja, jog niekas nemato, kaip ji būtent du kartus sujuda prieš nusišypsant, kaip tobulai ji užpildo tuštumą tarp mano ištiestų rankų – visa tai, lyg išminti pėdsakai cemente, sustingsta mano atminty.

O aš.. O aš tiesiog rinkau tokių kaip ji gestus, šypsenas, žvilgsnius, sukūriau save iš kitų, juos visus apgyvendindama savyje. Surinkau po trupinį iš ėjusių greta, iš netekčių ir išdavysčių, iš tyliausiai sėdinčio kampe ir šaukiančio garsiau savųjų plaučio tūrio. Nuteistieji, jų budeliai ir jų teisėjai manyje kažką paliko. Ten pat gyveno didžiausių mano priešų bruožai, šamanų magija ir gyvenimo praeivių žodžiai. Buvau tobula menininkė sugebėjusi iš kitų save lyg dėlionę sudėt, ir buvau tobulas budelis sau, nekęsdama visko kas gimė manyje, nes šios dėlionės dalys niekada nerasdavo sau vietos.

Tačiau dabar.. ji buvo mano vienintelė mūza. Vienintelė ji buvo mano dėlionės dalys. Tik ją nešiojausi užkodavus savo pirštų galiukuose. Prieš sutinkant ją atrodo nemokėjau netgi šypsotis, ji pirmoji parodė, jog šypsantis lūpų kampučiai kyla aukštyn, atrodė, jog ji pirmoji žinojo kaip išties reikia taisyklingai kvėpuoti. Žinot, kartais būnant su ja pamiršdavau iškvėpti. To nebuvo po pirmojo žvilgsnio ar pirmojo pokalbio, išties tik daug vėliau, kai pirmą kartą pastebėjau, kaip ji lengvai pagauna vėją savo plaukuose, -tada supratau -jog būtent dėl jos savo kojas mokinau iš naujo žengti pirmuosius žingsnius. Kaip jos pirštai paskęsdavo plaukuose jai bežaidžiant su jais, taip tūkstančiai šiurpuliukų rasdavo kelią žemyn mano nugara. Tik ji yra vienintelė kaltininkė, jog viskas ką iki šiol žinojau išnyko per akimirką.

Aš visada galvojau, jog negalėčiau jai būti pakankamai

Ir visada norėjau įrodyti, jog galiu.

Aušra Kaziliūnaitė
*

dabar aš išprotėjau
mano suknelė guli ant žemės
niekada jos nemėgau
dabar aš išprotėjau
mano griaučiai pagaminti iš seno veidrodžio
juose atsispindi miškan grįžtantis elnias

šventa

praeivių šypsenos, šaltas pavasaris, paskaitos, filmai
ne vietoje palikti batai, seksas, sirenos pirmadieniais
į bažnyčią įskridęs balandis –
visa tai nieko nereiškia

ir tai vienintelė priežastis
kodėl reiškia

*

būti žmogumi mokiausi iš senų medžių
iš geltonų paukščių

paukščių
tupinčių ant vėtros nulaužtų medžio šakų


link jų lėtai sėlinančios laukinės katės
jos snukutis nekantriai virpa

būti žmogumi mokiausi iš lietaus
iš pietų vėjo
ir to rūko
to gražaus rūko
paežerių pievose

*

man patinka ežerai –
laukinės lelijos ir tavo paviršiuje
atsispindinti pilnatis

*

net kai nieko neliks
liks tie sujaukti patalai
gilus kvėpavimas
ir tavo pirštai
ant besibaigiančios vasaros kūno

balkone

man patinka žmonės kurie labai pasitiki savimi
kuriems atrodo kad tai ką jie daro kažką-tikrai-labai-reiškia
gal netgi kažką daugiau nei tai kuo užsiima visas likęs pasaulis

ant senos medinės kėdės krinta šešėliai
katinas pažeme sėlina link sraigės
balkone nutvieksti rytinės saulės kabo skalbiniai

man patinka žmonės kurie manosi esą neišgalvoti

ledas

dar vienas neatsargus žingsnis
dar viena kvaila šypsena
ledas trakšteli ir eižėja
dabar jau tikrai įkrisiu
į tave

pavasaris

sėdėdama šalia užuodžiu –
tavo rūbai slepia žaizdas

per odą prasikalusius
magnolijų žiedus

*

laukų gėlės
didmiesčių kavinėse
pamerktos limonado buteliukuose

tai mes

ten prie bokšto

jie ir toliau kaunasi už mūsų laisvę
net mirę
kovoja daugiau už mus pačius

statydami jiems paminklą
mes paslapčia statom jį sau

kol mirusieji kaunasi už mūsų laisvę
mes dezertyruojam
į nelaimingus santykius
į nenorimas studijas
į nemylimus sočius darbus
į tikrąsias vertybes
ir patogią it fotelis pagiežą vienas kitam

mes dezertyruojam
pamiršę, kad už laisvę reikia kovoti –
labiausiai su savimi

 

Darja Lyzenko
Vardui, kuris pavargs nuo linksniavimo

Dar nežinau to vardo, kuris pavargs nuo linksniavimo.
Kuris įsirėš į mano atmintį, kai panirsiu į Tavo plaukus.
Kiek man reiks stiebtis norint begėdiškai priglausti savo lūpas prie Tavųjų?
Kiek Tu geisi pajausti mano nykštį savo burnoje tą vakarą, kuris taps mūsų?

Dar nežinau,
ar Tavo zodiakas vėl bus Vėžys,
ar vaikystėj būsi broliui įkandus į pirštą,
ar kada valgysiu Tavo motinos gamintų cepelinų.

Dar nežinau,
ar pirmąją savo cigaretę būsi surūkiusi tarp Pašilaičių kiemų,
ar pirmąjį savo berniuką pabučiavusi tarp Šilainių daugiabučių,
ar pirmąją savo merginą išvydusi gatvėje keistu pavadinimu tarp dviejų Londono universitetų.

Dar nežinau,
ar raukysies nuo ananasinių saldainių,
ar žadinsi save rytais kava su pienu,
ar gaivinsies mėtiniu Winstonu, ar visgi Saulės pasveikinimu.

Dar nežinau,
ar miegosi dešiniajame lovos kampe,
ar miegosi tyliai kaip angelas,
ar miegosi kas naktį su manimi nesapnuodama kitų.

Dar nežinau,
ar būsi perpus jaunesnė už mane,
ar panašaus asmens kodo,
ar perrašydama istoriją tiksi man į neegzistuojančias vyresnes seseris.

Dar nežinau,
ar į Tavo juodą žiedą ant viduriniojo piršto pirmiausia atkreipsiu dėmesį,
ar į ant Tavo palaidinės slapta prasmukusią dėmę,
ar į tai, kad esi be proto. Protinga. Ką jau kalbėti apie tą įlanką tarp raktikaulių, kurioje skęstu.

Dar nežinau,
ar Tu būsi vegetarė,
ar Tu būsi kairiarankė,
ar Tu būsi moteris.

Dar nežinau,
ar įsimylėsiu Tave tą pačią akimirką, kaip ir Tu mane,
ar pamilsiu po penkiolikos dienų,
ar po to, kai mane paliksi.

Dar nežinau,
bet esu tikra, kad mylėsiu Tave. Savaip. Iki dugno,
lašams nespėjant džiūti aplink lūpas.
Jei ne visą gyvenimą, tai bent tą vakarą, kuris taps mūsų.

Priesaika

Ji žinojo mano vardą.
Įėjusi po savęs tyliai uždariau duris…
Atsisėdau ant kėdės.
Ji prisislinko prie mano veido.
Melsvom akim skalavo mano įkaitusią odą,
nykščiu, smilium ir didžiuoju
slydo mano žandikauliais ir skruostais žemyn
glostė smakrą, kaklą, kaktą…
Jos pirštai kilogramais pūkų apklojo mano veidą.
Nepamenu, kada paskutinį kartą buvau
liesta tokiu kruopščiu žvilgsniu.

Galiausiai ji priėjo tą tarpą tarp mano akių.
Ir paklausė: ar čia irgi beria?

Mano dermatologė norėjo man padėti.
Davė kremų mėginėlių – tepti ryte ir vakare.
O man galvoj tik aidėjo:
Aš tepsiu, aš pažadu, aš tepsiu!
Aš padarysiu viską, ką jūs man liepsite tame kabinete.
Matyt, iš akių išgirdo, nes nusišypsojo tą rytą
pačia gražiausia šypsena visame mieste.

Užrašė savo emailą.
Rekomendavo užeiti pas ją
po mėnesio. Ir vasarą būti atsargiai.

Tą savaitę mane kamavęs ūmus
moteriškų rankų ir rūpestingo žvilgsnio
ilgesys nuslūgo.

Padėkojau jai išeidama.

Dovilė Bagdonaitė
Po filmo

reikia darytis trikampio lygiašonio formos pašiūrę
žalius tabako lapus gerai pririšti prie medinio karkaso
kabinti virvėmis prie lubų skersinių baldus
pakabinti ir katiną
kartu su foteliu ant kurio miega
visada per liūtis
ir sapnuoja, kad liūtas esąs

šiandien pranešė, jog bus audra
turime reaguoti greitai

/taip besiskubinant/
dar spėja prie išėjimo nimfos paklausti:
gal norėtumėte padėti vaikams?
“nelabai” atsakai nuoširdžiai
ir juokdamasi pabėgi
prisidegt
cigaretę

per lietų

Lietaus vanduo

aš gėriau vaistus
ir man pasidarė geriau
ir pradėjau nebegerti vaistų
ir pradėjau gerti vandenį
su mėtom citrina ir ledukais
ir valgyti arbūzus
su sėklom

ir man pasakė viena mergina
iog esu labai keista
nes neinu su ja važiuoti dviračiu
ir mane perlijo važiuojant dviračiu
labai labai perlijo
vėliau jau
ir man pasidarė vėl blogai
ir nepavalgiau pietų
ir negalėjau išgerti vaistų
nes paskutinius išgėriau
dar prieš pradžią

ir skambinau į sos liniją
ir klausiau kada gi pagaliau nustos lyti
jie atsakė: išgerkite vitamino C
jis toks geltonas ir apvalus
tai turėtų padėti

tai turėtų padėti
atsigulti ant nugaros, lovoj minkštoj
pilna sauja ledinukų, spalvotų

ir taip gražu
kai lyja už sienos, o aš po stogu
gražu ištiesti rankas virš galvos
įsivaizduoti tarp dantų ilgą šiaudą

taip gražu
taip gražu
taip gražu kad net
šiek tiek ne
beprasmiška

Dialoginė technuškė po skelbimų stebėjimo važiuojant autobusu

Tapk kraujo donoru
Tark sudie kraujuojančioms dantenoms

Žinutė aiški – tai prievartinės mirties grėsmė
o ne – laimingai grįžau namo
regis, tai artėjančių mėnesinių ženklai.
nenoriu mirt prievartine mirtim.
nenoriu mirt išvis
Nemirsi kolkas, manau.
..dar irsiuos per gyvenimą. O tu moki plaukt?
Moku, bet galėčiau ir paskęst
galiu tave pamokint
varlyte ir ant nugaros, nes tipo
faina kartu plaukiančius debesis
matyt
žinai, kas svarbiausia?
Niekai, moku ir aš taip.
Kas?
mokėt yra viena, o nenuskęst – kas kita
neužmiršt kvėpuot, tolygiai
o jei užmirši – kirvuku į dugną
Pabandysiu kada nors, nes netikiu
undinėle pavirsi
Ew, žuvies uodega
tai geriau netampyk katino už ūsų
Kodėl?
katinai mėgsta žuvį, suvalgys.

Vakaro fantazijos

Mes ieškome vietos, kuri dar būtų atidaryta
taip gražiai sninga, o ji
paišo bybį ant mašinos lango ištaisau jį į
šypsenėlę – kairiųjų cenzūra, konstatuoja

Ji man patinka labiau negu derėtų
žiūriu į kėdę ant kurios ką tik sėdėjo nueidama kabinti
panos, jos žodžiais tariant
labai hot, bet visiškos marozės
pasvajoju truputį
kad tai man ji pasakoja, jog
pirmąjį kodą sukūrė moteris
(toks kabinimo būdas)
o aš linksiu galva iš susižavėjimo

Niekas jau nebedirba net
Vilniaus kiemai uždaryti
pirmasis troleibusas kaip ir pirmasis sniegas
gražina namo.

Sudužusios svajonės

Aš svajojau apie bendrą būstą ir
katės pirkimą

Ji pasiūlė likti draugėmis su
tam tikrais privalumais

Aš norėjau, kad ji būtų mano uostas
į kurį galėčiau įplaukti

O dabar ji bus (ir aš jai) – laiptinės kampas
ir ta nenupirkta katė ten
myžanti

Tai ateik šiąnakt
mėgstu žaisti roleplay.

 

Edvinas Krocas
Už spintos

Tykiame, naiviame, svajingame, pelėsiu dvokiančiame kambaryje pas tetą už spintos, jiedu gulėjo mažytėje viengulėje lovoje nežinodami vienas kito vardų. Abu pavargę kvepėjo prakaitu ir vienas kito syvomis. Vienas iš jų kasėsi sau pažastį. Dėl kažkokios priežasties, jo fantazijoje šmėstelėjo tėvo portretas, kuris kadaise girtas liepdavo savo sūnui atsistoti prie šaldytuvo ir nekvėpuoti, o tada mėtydavo į jį šakutes. Kartą tėvą jis buvo pavadinęs tironu, kai mušant mamą jis pabandė ją apginti, o tėvas sučiupęs jo vaikišką kumštuką stipriai suspaudė savo delne ir laikė besikvatodamas matant savo sūnaus skausmą. ir dar ilgai po to jam nuo skausmo tirpo rankų pirštai.
Kitas, surūkęs cigaretę ir užgesinęs ją į atvėsusius kavos tirščius puodelyje, nagais maigė nuluptą mandariną dalindamas jį į dvi lygias dalis. Antrame plane vangiai sukosi užtilusi patefono plokštelė ant mažo naktinio stalelio. Jis prisiminė savęs ieškojimo vakarus, kada bastydavosi nykiais takeliais mažame mieste. Kada visiems užmigus, jis atsidarydavo balkono duris antrame aukšte, lietvamzdžiais nulipdavo žemyn. Pusnuogis lakstydavo tais karvių ir vėjų išguldytais laukais. Smėlio karjerus, ant kurių užlipęs jis surūkydavo gausybę pakelių cigarečių, prisiminė lyg vakarykštę naktį. Ir kiekvieną tą cigaretę vidurnakčiui atėjus, ištiesdavo horizonto link, tarytum ta smilkstanti žarija būtų švyturys, rodantis jam kelią į namus, pasiklydusiam laivui bekraštėje ašarų jūroje. Arba tarsi vienintelė ji būtų svirtis, gija tarp buvimo ir nebuvimo.
Bet dabar jis stiprus. Jis žino ko nori, ko jam iš tiesų iš gyvenimo reikia. Kažkas privertė jį užsiauginti storą odą, užsisklęsti save paslapties skraiste. Niekas, žvelgdamas į jį, turbūt nesuprastų, kad po megztinio rankovėmis slepiasi užtatuiruoti randai. Bet jis išmoko savo ramybę susikurti pats. Jei ne tėvai, tai vienintelė teta, auginanti dvi kates – Novą ir Luną – kartą jam pasakė, kad jo svajonės tikrai išsipildys. Kad tai, jog vaikystėje jis buvo vienišas nesuprastas paauglių užgauliojamas vaikas, išmokęs suprasti skausmą – yra jo galia. Ir pasislėpęs už spintos savo lovoje, ten kažkur kitapus spintos kambaryje nuo morčiaus skausmų garsiai kniaukiant katėms, vaiduokliojant tetai ir miegant dėdei Arūnui, jis kartodavo sau tetos žodžius ir įsivaizduodavo ryškiai savo ateitį nedrąsiai besišypsodamas.
Juk Vieną dieną kažkas jį susiras, būtinai užtiks ten Kaune besisupantį ant tų senų laivelių ant Prisikėlimo kalno, sovietmetinėse sūpynėse. Garsiai dainuojantį Nedos Pasaką čaižiu balsu.. Užklups kai visai nesitikės būti užkluptu. Ir atras, kai jis labiausiai norės būti atrastu. Vėliau jie žinoma susikibę delnais pasivaikščios parke. Jo žvilgsnis vysis ir tuo pačiu palydės gatve skriejančius automobilius. Tas, kurs jį surado, pagalvos, kad realiame gyvenime jis vienas iš jų – skriejančių, besikeikiančių, nuolatos kupinų įniršio, pykčio, skubėjimo. Tik šis netyčia atrastas svajoklis kažką jame pakeitė. Juk jis buvo tas, kuriam kadaise bėgant, užnugaryje plevėsuodavo melancholija. Kuris turėdamas viską neturėjo nieko ir staiga sutiko tą, kuris neturėdamas nieko, žino turįs viską. Kuris nemokėdavo užmegzti pažinčių su kitais žmonėmis, kuris nuolatos gėdydavosi. O dabar staiga jis nori dainuoti garsiai, plačiai pražiota gerkle.. Jam norisi išprotėti. Gyventi idėja, kad kažkada, o galbūt jau dabar sutiko tokį patį naivuolį kaip kad jis pats. Kad rudeniui atėjus, jie kartu vogs kukurūzus iš ūkininkų laukų. Maudysis ežeruos, šokinės per bangas it maži vaikai. Ir grybaus kartu.
Suvalgęs savo puselę mandarino, atsilošdamas jis atsigulė ant jo krūtinės. Pridėjo skiltelę mandarino prie jo lūpų ir palaukė kol išsižios. Jis perkando mandarino skiltelę pusiau ir jo lūpomis nusirideno žemyn mandarino sulčių lašelis. Jie vienas kitą rankomis apsivijo per liemenį. Stipriai suspaudę paguldė savo smakrus ant svetimų pečių ir atsiduso. Kažkuris iš jų sušnabždėjo į ausį:
tu niekados neprivalai grįžti į ten, iš kur atėjai. Tu gali išmokti nebebijoti gyvenimo ir leisti jam tave apglėbti visa savo galia, jei tik ištartum sau, kad to labai nori. Tu esi nepriklausomas, toks tikras, gyvas. Atsiduok Jam. Tegul jis nuveda tave ten kur turi būti. Nei viena kelionė iš tiesų nėra lengva, kai keliauji savęs link. Tik bėgti nuo savęs yra lengva.
Jam kalbant, iš šono galėjo pasirodyti, kad šalia gulintis nieko negirdi. Tačiau akyse besikaupiančios ašaros viską išdavė. Glėbyje jis jautėsi visokeriopai apsaugotu bejėgiu. Sumerkęs akis meldė, kad tai niekados nesibaigtų. Tą akimirką, vienvietėje lovoje jie abu įsiklausė į vienu ritmu plakančias širdis, nusispjaudami į tai, ką už spintos kambaryje krizeno kavą maukianti teta.

Faustas Beneckas
Pūsk

Kambarys buvo tamsus ir butas įkurtas senų laikų pastate kai lubas įrenginėdavo aukštas. Lipome sustirusiais laiptais, laiptai buvo mediniai. Durys suklebusios. Veik be užrakto. Niekam ne motais vogti iš to iš kurio nėra ką pavogti, viską jis turi savyje. Užėję ten sutikome turką iš kažkurio Turkijos polio, kuris dingęs jau seniai-čia apsigyveno Vienoje ir užsiėmė profesūra. Jis muzikologas. Afrikos muzikos muzikologas ne vieną sykį nuvykęs į Afrika, buvo iš ten atsivežęs diutarą – gitarą su dviem stygomis panašią į sitarą. Priėmęs mus besivalkiojančius, mes ėmėme kalbėtis. jis paklausė:
– Nieko prieš jeigu aš užsirūkysiu.
– Ne, rūkyk, rūkyk.
– Bet rūkau aš nelegalų dalyką, nekenčiu tabako, jei suprantat.
– Nieko rūkyk. Ir profesorius pasinėręs į Afrikos muzikos ir gyvenimo paslaptis susuko marihuanos suktinę. Sakėsi tai jam padeda mąstyti ir ramiai dirbti, neprieštaravom, tai suprantama. Siuntė taikos pypkę ratuku savo apleistoje hipiškoje lūšnoje, kur ant žemės stovintis grotuvas suko džiazo vinilą-senojo džiazo – svingo. Aplinkui visur kitur buvo primėtyta vinilų, popiergalių, buvo ten visokių keistų reliktų – tūlam žmogui buityje visiškai nereikalingų – visokia velniava apkraustytas būstas, landynė. Vidury kambario stalas, prie sienos dvigulė lova lyg 3 metrų aukščio. Sienos nukabinėtos žemėlapiais ir visokiu šlamštu, kuri galima vadinti menu. Taikos pypkė sukosi, o sąmonė su lyg kiekvienu kvėptelėjimu vis labiau kvaištelėdavo. Prirūkytame kambaryje, prieblandoje skleidė šviesą tik sieninė lempa, gal užsilikus nuo antrojo pasaulinio karo laikų. Profesorius išsitraukė iš už sienos kampo prabangią senovinę lazdą ir sako:
– Jeigu su tokiomis lazdomis pradėtų vaikščioti jauni žmonės tai jie dar labiau sumiesčionėtų.
Užklydus į tą vietą nakvynei man galvoje sukosi mintys apie pasaulį, be sustabarėjimo, apie laisvę, judėjimą, valkatavimą ir spontaniškumą tokį kuris pasireiškia tame bliuzo, svingo atlikėjo gitaros improvizacijos garso takely besisukant vinilui – tą vakarą. Vienoje atsidūrėme atsitiktinai. Nieko neplanavę tiesiog spontaniškai nusprendėme, kad išbalsuosime kelyje rytoj ir negrįšim tol kol nemirsim iš nuovargio. Balsuoti kelyje nei sunku, nei lengva, bet verta. Pametama laiko tėkmė ir trukmės suvokimas visiškame nepastovume ir atsitiktinume, virpančiame vėjyje, žmonių šypsenose, narkotikų trance, vyno gilumoje, debesų kontūruose, pasaulio grožy ir įvairiapusiškume, kultūrų sąlytyje. Ir visa tai padeda gyventi, mylėti gyvenimą, nesustoti, nesustabarėti. Užsisėdėjus vienoje vietoje, vienoje rutinoje žmogus įpranta ir niekas daugiau nebeįkvepia jo, nebesukrečia. Aš supratau, kad džiaugsmas yra ramybėje kuri pasiekiama sielos ir proto aktyvumo pagalba, o tam aktyvumui reikia peno, ne bet kokio. Peno atitinkančio šių dienų dvasią, pašėlimo, pakvaišimo. Išprotėti sunku, prisitaikyti lengviausias kelias. Išprotėti sunku. Neišprotėjęs pasaulis rūpinasi smulkmėmis kurios žudo ne tik žmogų, bet ir žmogiškumą bei polėkį. Aš – tikiu – kad ir mes – einame be proto link mirties – trokšdami gyvenimo. O beprotystė pasireiškia tik proto viršenybe prieš gyvenimo prieštaras ir siunčiamas negandas, buitį, vadink likimu. Aš susitaikau su tuo, kad mirtis neišvengiama ir jos nevengiu. Važiuoju – važiuoju – važiuoju. Mane paveža, man patinka tai kad gyvenimas nuolatos suduoda per ausį. Ar tu mane išdulkinsi? Ar išdulkinsi ? Ieškau tikrumo būdamas kelyje ir randu jį drauguose, sutiktuose netikėčiausiose skylėse kurie skatina tobulėjimą, o ir tikrumą. Aš bėgu – bėgu – neturiu nuo ko bėgti neturiu ko prarasti. Grožiuosi kiekvieno žmogaus skirtybe, grožiuosi kiekvieno žmogaus pasirodančia iš tolo beprotybe. Labiausiai grožiuosi bepročiais, jie turi viską, jie turi supratimą, kuris atitinką pasaulį. Pasaulį kaip nuostabiai sukurtą gyvenimą ir kiekvieno iš mūsų gyvenimų susiliejimą. Ooo, jetau, kaip man patinka girtuokliai kurie nėra alkoholio vergai. Jie nebijo nieko, siekia dangaus ir meilės. Meilės – meilės – meilės. Beprotiškos meilės, atsivėrimo, mylėjimosi be jokio gėdos jausmo, be jokios Adomo ir Ievos pažinimo nuodėmės. Dėl pažinimo grįžkime į pirmapradį gyvenimą lyg lakstytume nuogi po pievą ar po miestus. Lyg būtume tik maži vaikai kuriems viskas yra meilė ir tikrumas, viskas yra pažinimas be prigimtinės kaltės. Aš – myliu – myliu – myliu – pakvaišėlius. Seku – į pasaulio bedugnę krentu – žmonėmis kurie yra mylintys.
Profesorius atskleidė savo grožį pirmapradžiu susižavėjimu, grožėjimusi. Lyg vaikas ištiktas nuostabos jis pakvaišta su kiekviena Afrikos genties daina. Malda. Mantra. Jam‘ u. Afrika yra bliuzas, Afrika yra džiazas, Afrika yra improvizacija. Afrika yra nesužeistas gyvenimas, nukeliaukime į Afriką ir susirkime tikėjimu. Išdulkink mane, išdulkink Afrika, aš tau atsiduodu. Tu esi aš, aš prisimenu savo praėjusius gyvenimus kai buvau laukinis ir šokau aplink laužą melsdamas lietaus, rūkiau meskaliną, gėriau svaiginantį kaktuso sultinį. Jo vidų. Aš prisimenu savo šį gyvenimą, savo prieš daug metų gyventą gyvenimą. Žinau, kad atgimiau kuo esu – bet žinau – kad esu ir tai – esu tu. Duoduosi su tavimi Afrika. Sukam taikos pypkę, nekeliam karo , tiktai mylimės, kuriam laužus, šokam, grojam, kuriam gyvenimą kokį norime gyventi. Visa tai kas prigimtinai esame mes – tuo ir esame. Kaip protingos būtybės įprasminam viską aukštesnėmis akimirkomis. Gyvybiniu polėkiu. Ar žinai ką reiškia groti diutara ar žinai ką reiškią groti džiazą ? Bandyki įsivaizduoti, ką jaučia žmogus grojantis džiazą, kai jis kartu atlikdamas savo rolę ansambly yra viskas ansambly, ar žinai, ką reiškia pūsti? Bam – pūsk ką jauti, pūsk kas esi, tai spontaniška kompozicija ir kūryba. Pučia tik pakvaišę dėl tikrumo ir nesibaiminantys nei skurdumo, nei prabangos nebuvimo, nei tykančios mirties baimės. Ne motais -kilk į upę – nesibaigiančios srovės upę – būk jūra –būk – būk – būk. Pabūk. Ar tu mane išdulkinsi ? išdulkink mane gyvenime. Krušliavotas gyvenimas tik išorė, ne visi patiria dulkinojo pasaulio būvį.
Afrikos muzikos profesorius baigiant rūkyti vieną suktinę, jau suka kitą, kitą, ir dar kitą. Jis sako, kad jam tai padeda rašyti straipsnius, daktaro laipsnį turint privalomus rašyti straipsnius. Niekas nežino kaip rašomi straipsniai, aš žinau, aš žinojau. Aš esu ten, apleistame bute kur įsikūrė Vienos profesorius. Mylintis. Pasaulį- žmoną- Vieną-muziką-Afrikos žemes-spontaniškumą- kvėpavimą-gyvenimą iš pat pačių jo ištakų. Pakvaišę seniai veda paskaitas jaunimui, moko juos suprasti. Kvaitulį – buvimą. Ar jauti. Ar žinai ką reiškia atsidavimas nepažabotai aistrai? Duokis – duokis ir – siela ir – kūnu. Ačiū, profesoriau, kad mokai mus, nepatyrusius ir nepatiriančius, kad priimi besišlaistančius palaidūnus į savo tikrybės pripildytą lūšną. Ir suki išminties suktines – kurios – jaukia – mūsų pasaulius – palikdamos ——–beprotybės žymę.

 

Gabija Purvanceckaitė
pasirinko skaityti

Lord Byron
The Cornelian

No specious splendour of this stone
Endears it to my memory ever;
With lustre only once it shone,
And blushes modest as the giver.

Some, who can sneer at friendship’s ties,
Have, for my weakness, oft reprov’d me;
Yet still the simple gift I prize,
For I am sure, the giver lov’d me.

He offer’d it with downcast look,
As fearful that I might refuse it;
I told him, when the gift I took,
My only fear should be, to lose it.

This pledge attentively I view’d,
And sparkling as I held it near,
Methought one drop the stone bedew’d,
And, ever since, I’ve lov’d a tear.

Still, to adorn his humble youth,
Nor wealth nor birth their treasures yield;
But he, who seeks the flowers of truth,
Must quit the garden, for the field.

’Tis not the plant uprear’d in sloth,
Which beauty shews, and sheds perfume;
The flowers, which yield the most of both,
In Nature’s wild luxuriance bloom.

Had Fortune aided Nature’s care,
For once forgetting to be blind,
His would have been an ample share,
If well proportioned to his mind.

But had the Goddess clearly seen,
His form had fix’d her fickle breast;
Her countless hoards would his have been,
And none remain’d to give the rest.

 

Gabrielė Garlaitė
Dozė

Ji paėmė švirkštą ir dūrė tiesiai man į širdį.
Apsvaigau akimirksniu – nuodai pasklido po visa kūną.
Nesvarumo būsena.
Mintys skrieja šviesos greičiu ir taip chaotiškai nespėju jų gaudyti.
Liūdesys, džiaugsmas, aistra, pyktis, euforija, net meilė švysteli akimirkai.
Baimė, sielvartas, nusivylimas ir stoja tyla.
Poveikis baigėsi.
Atsipeikėju.
Noriu dar. Prašau, dar!
Man reikia tai išgyventi dar!
Blaškausi, šaukiu, maldauju, įsterikuoju, verkiu, pykstu.
Nebenoriu.
Ne, noriu, prašau tik dar viena karta.
Tyla…
Ir nesuprantu, kuris narkotikas stipresnis – ar tavo ar mano?

Pagirios

Iškrito iš galvos ir tavo veidas ir tavo vardas
Nebeatsimenu nei kaip tu kalbi, nei kaip kvepi…
Ir tada pabundu!
Šiandien vėl akimis ieškojau tavo veido kiekvieno praeivio galvoje.
Praskanavau tūkstančius veidų,
Bet visuose juose trūko kažkokios detalės.
Atrodo, kad jei akimirkai užsimerksiu, galiu praleisti –
Ir toliau žvalgausi.
Pastangos bevaisės, aš žinau.
Aš viską žinau, kaip yra, kaip turėtų būti –
Ir vis tiek dairausi.
Kiek dar tūkstančių veidų man reikės apžiūrėti,
Kad tikrai tavąjį užmirščiau?
Žmonės sakys: čia meilė tikra!
O aš sakysiu: ne, čia kankynė, čia savimeilė.
Meilės neskauda visai. O čia vien kančia.
Čia tik liekana, nuo tos stiprios dozės svaigalų kuriuos gavau.
Man tiesiog lomkės, nes reikia dar dozės.
Meilę gal aš ir pajutau, mažytę akimirką, bet ji nespėjo prasibrauti pro visą kitą.
O dabar viską graužia šitos baisios pagirios ir noras antros dozės.
Ir visą vaizdą man iškraipo.

Reabilitacija

Šiandien anksti atsikėliau, pabėgiojau,
Smoothie išgėriau, neskrolinau, nerūkiau, daug atsispaudimų padariau,
Ir jau net 10 minučių sugebėjau apie tave negalvoti.
Rytoj bus 11 minučių.
Kol taip pasieksiu kelioliką valandų.
Paskui tie skaičiukai sustos, nes tu įsirėžei labai giliai,
Bet aš jau būsiu išmokus su tuo gyventi.

 

Gabrielė Labanauskaitė
Netikęs haiku

Nakties lankai
Iššovė strėles
Į žvaigždes

Mums jų buvo mažai.

Whatever I do, I think it’s you / 30 me in 15 you

I went to the party and heard some nice music, I thought it was you
I opened a note book for writing a poem and I thought it was you
I saw a slice of orange in the dark blue sky and I thought it was you
I met a lonely cat on my way home and I thought it was you
I swang up and down before going to sleep and I thought it was you
I smelt black orchidea around my neck and I thought it was you
I washed my face with a cold water and I thought it was you
I went to bed leaving a candle next to my head and I thought it was you
I heard somebody’s steps approaching me and I thought it was you
Somebody undressed me and layed next to me and I thought it was you
Somebody kissed my sternum and breasts and I thought it was you
Somebody touched my hip-bone with a big hunger and I thought it was you
Somebody came into me and got lost and I thought it was you
Somebody grew inside me, painful and pleasant and I thought it was you

I wrote you a message: What ever I do, I always think that it’s you.
You answered me: It wasn’t me. So, it wasn’t you.

Laukimas / Kalnų dūmai

Laiškų vokuose man/vis siunti ežerus,
Juos užkloja Alpių šešėliai,
Okupuojantys vandenį savo
tamsa.
Nors diena žydresnė už laiko
Nugludintą Mocarto natą,
Kalnų penklinėse sproginėja
Aisbergų partitūros
Ir išjudina masyvą sustingusį.

Tie ežerų ar upių paveikslai
Atrodo minkštesni už aksomą –
Lyg galėčiau smeigti ranką į
Kitą gamtovaizdžio pusę
Ir Tave iš jo išsitraukti.

Bet ar kas drįstų
Apnuoginti ramybės užuolaidas
Ir gadinti gamtos natiurmortą?

Kol galvojam, kalnai lėtai užsirūko.

Vardas

Dar neturiu Tau vardo, nors Tave galėtų apibrėžti baltosios naktys
Kai švinta ir šviesa atkeliauja iš mano ekrano
Kažkas tikro ir perregimo, tarsi deja vu
Stiprus momentas, kai rankų padėtis ir kūno linijos
Tau viską primena
Galbūt kažką – iš kito gyvenimo,
Galbūt kažką – nostalgiškai dvelktelėjusio.

Galėčiau vadinti Tave įkvėpimu –
Tokiu giliu, kad pamirštu iškvėpti.
Galėčiau vadinti tave skliautu po žvaigždėmis
Bet to būtų per maža – tu esi visas pasaulis.

Galėčiau vadinti tave baobabo medžiu, atlaikančiu šimtmečius.
Taip pat – kaktuso gėle, per savaite nuvystančia.
Galėčiau vadinti Tave vaizdu, atsiveriančiu pro lėktuvo langą
Kai giedra ir aiškiai matyti miestų kanalai,
Žalumos salos ir debesų properšos –
Būtent pro jas it pro širmą, prasiskleidžia
Vaizdas ir atsipina upės kalvų papėdėse.

Galėčiau vadinti tave kalnais,
Į kuriuos dar neįkopiau, bet matau viršūnes
Iš tolo ir kaip tavo drakonų šešėliai po truputį
Atslenka manęs pas save pasiimti.

Galėčiau vadinti tave vartais,
Durimis, minčių rankomis,
Kurios nykščiu perbraukia prasivėrusias lūpas.
Galėčiau vadinti tave elektra, kurios iškrovos
Teka vaizduotės įkaitintom gyslom.

Galėčiau vadinti Tave ir vadinti, bet tu jau turi savo vardą.
Kaip galėčiau jį panaikinti?

Tu esi

Tu esi juodas diržas, baltas diržas,
Tu esi beldimas į tatamio grindis, pasiduodant
Tu esi šitos imtynės, kaip šokis
Tu esi apsipinant kojomis, apsivejant rankomis
Tu esi spaudimas, nykimas, mirtis –
Tu esi stipriausia akimirka –
Trenkia žaibas ir mes jau ant žemės.

Žodžių jėga

Iš kur ta žodžių jėga,
Nunešanti viską, kas tikra,
Ir perkelianti į kitą žodyno
Eilutę?
Iš kur tos ilgos sakinių rankos,
Apglėbiančios ir glamonėjančios?
Iš kur tie ilgi raidžių pirštai,
It kabliukai, pagaunantys išsižiojusią žuvį
Ir mane pas Tave pasiglemžiantys?

O kartais juk atvirkščiai – prarandame amą
Ir žiopčiojam apsinešusiais kalbos dumblių žabtais
Gaudom balses, priebalsius, vienaip ar kitaip pasakytus,
Kuo giliau neriame, tuo mažiau oro
Ir kartais – iškalbingiausias tylėjimas.

Galvoju, ar kada pasiklysim disleksijos
Labirintuose
Ar kada išskaitysim viena kitą klaidingai,
Su praleistais tarpais?
Ar tada prireiks akinių ar įmantraus stiklo
Priartinančio painias jungtis ir kilpų įplyšius?

Kol kas prieš mūsų akis – užversta knyga,
Perverta ilgesio siūlu.
Puslapiai švarūs, nei vieno pribraukymo,
Nei vieno išplėšto paragrafo ar skyriaus,
Kietais viršeliais, esame padėtos po stiklo gaubtu,
Kad tik godžios ir stiprios rankos kalbos
Galėtų nustumti šį gaubtą ir mus pasiimti.

Drugelio efektas

Mano pašiurpusi oda –
Aikštelė Tavo minčių lėktuvams
Kurie tai kyla tai leidžiasi
Sukeldami vėjo šuorą,
Ir primerktą žiūrėjimą į saulę.

Pabudimas

Man sakė: spyruokliuok – mergaitės vaikšto lengvai ir su šypsena,
Man sakė: taip niekas nesirengia – šitas sijonas per trumpas,
Man sakė: taip niekas nesirengia – šitas sijonas per ilgas,
Man sakė: žydros pėdkelnės tinka tik prie žydrų rūbų,
raudonos – prie raudonų,
Namų kontrolė skrupulingai matavo net atspalvius.

Man sakė: baik valgyti, būsi panaši į karvę
[Aš ilgai žiūrėjau į karves. Išvada: panašumų nerasta. Karvės yra labai gražios.]
Man sakė: valgyk, nes kitaip nebegalėsi gimdyti vaikų, tu, bado meistre.
Man sakė: bet jeigu norėsi vaikų, gali juos turėti ir be vyro, vaikams vyrų nereikia
[O vyrams – vaikų, tokia mano išvada. Pagal šitą logiką. Būtų.]
Man sakė: gyvenk, kaip nori, tu žinai, ką darai – man viską sakė su meile,
Žaidžiant rankinį – berniukų žaidimą;
Ledo rutulį – berniukų žaidimą;
Keikiantis – berniukų žargonu;
Lauko tenisą – turčių žaidimą;
Plaukimą – žaidimą be lyties, tik eksponuojant lytį.

Po to man sakė: mergaitės nesimuša, kai spyriau į nosį
Vienam tokiam, pasičiupinėt ties dygstančiomis krūtimis užsimaniusiam,
Man sakė: nenorėčiau turėti tokios dukters, apsaugok Dieve,
Kai mano kuprinėje rado žirnių maišą, nors kariavau su berniukais,
Bet jie, suprask, būtų tinkami sūnūs;
Mamai sakė: užaugs lesbietė, žiūrėk, ką ji veikia su tomis mergaitėmis tame kambary, neva daktares žaidžia;
Man sakė: viskas, kas nėra norma – išsigimimas,
Man sakė: net kaimynė, ir ta pasitaisė – iš vištgaidžio tapo taksiste Amsterdame,
Dar man sakė nesikalbėti su kita kaimyne, kuri vis bandė
Išskristi paukščiu per savo balkoną ir jai vieną kartą pavyko,
Man sakė: ožka, nemoki vairuoti, po to man sakė: kaip mergina, vairuoji gerai;
Man sakė: daryk, kaip išmanai, nors galvojo, kad neišmanau nieko.

Man sakė „NE“ tiek daug kartų, tiek ilgai, taip atkakliai ir tiek daug žmonių,
Kad tapau mergaite stiklo bokšte, užliūliuota rožių iliuzijų,
Paklusnia, apkurtusia mergaite, paguldyta grožio mito karste.
Bet vieną dieną pabudau: feminizmo varlė pabučiavo.
Pabudau ir sakau: eikite jūs visi „nachui“!

 

Greta G.
Rudens rytas

saulės spinduliai bučiuoja
jos nuogą kūną,
o už lango ruduo –
toks taikus,
paskendęs geltonuose
lapuose,
auksu nudažęs
medžius ir žemę
švelniai apkabino,
plonais voratinkliais
du gyvenimus
gražiai apipynė
ir juos surišo.
pramerkė ji akis,
tvirtai mane apkabino,
šypseną lyg saulę padovanojo
primindama gražiausią sapną,
atklydusią svajonę,
kuri niūriame ir pilkame
gyvenime pasiliko,
bet tyra meile
jį nuspalvino.
jos kūno šiluma
žadina mane kas rytą
su pirmais aušros
spinduliais, pasiekusiais
miegančią žemę.
o bučiniai, tie bučiniai
svaigins mane
lyg vidurvasario
vynas, priversiantis
mano širdį šokti
lengvai.
ir snausiu mylimosios
glėbyje rudens rytą
kol visas pasaulis miegos:
nenoriu keltis
dar vieną minutę…
trokštu jos
kūno, jo
šilumos.

 

Ieva Gražytė
Oksimoronas

Egoistiškai savinuosi
Visus žodžius,
Net „bet“ ir „jei“ –
Man skirti,
Ypač „ir“ ir „o“ –
Mano.
Tarpai tarp žodžių
Ir posmų,
Du tavo pirštai
Pirmoje pastraipos eilutėje
Lenda į mane.
Baisiai gražus
Momentas skamba,
Tylomis tarp kirčių.

Detalė

Aš laukiu,
Kol kabėsi,
Kaip paveikslas rėmuose –
Vertikaliai ant čiužinio.
Kūnas,
Mano lovos kvadrate.
Aš laukiu,
Kol žiūrėsiu
Į tave,
Kaip į neoromantiko kūrinį,
Tą vienintelį,
Todėl pervertintą.
Balta,
Kaip Škėmos drobulė.
Pilka,
Kaip Kunčino Tūla.
Juoda,
Kaip mano moteris.

O aš stiklinėm akim į tave.

Šventas

Neriu paskui kryžių
Tavo aky,
Kaip krislą iš jos
Aš jį traukiu.
Tave iš jo,
kaip iš sapno
Ir jį iš Tavęs.
Kaip užkeiktas
Badau pirštu akį.
Išdursiu tikėjimą,
Matymą
Ir liksi tik man,
Be Dievo, be rašto,
Tik man su visa savimi.
Vienintelis tavo
Iš visų dvylikos.
Vienintelis iš keturių.

Bet nešventas.

Ieškojimai

Ko tik nesigriebei gyvenime
Norėdama rasti Kristų.
Nėjai į bažnyčią, nesimeldei ir nestatei altoriaus,
Necitavai švento rašto.
Sakei norinti rasti Kristų be įsipareigojimų.
O aš ant altorėlio
Su žvakėmis ir Tavo nuotraukomis
Vakarais palieku ramybę
Ir griebiuosi sumaišties.
Neieškojus nei Tavęs, nei Kristaus
Gavau du „one night standus“ viename.

Priešistorė

Simsuose Tave sukūriau,
Pastačiau namą,
Ištekėjau už Tavęs,
Vedžiau Tave,
Pagimdžiau mums vaikų,
Įvaikinau šunį,
Pasodinau du medžius,
Su pinigų čytu nupirkau Tau mašiną,
Prisodinau kambarinių gėlių,
nes simsuose jų nereikia laistyt.
Išleidom vaikus į mokyklą,
Pasenom kartu,
Bet mūsų šuo niekaip nemirė.
Kai abi mirėm,
name liko gyventi mūsų suaugę vaikai,
Tada supratau, kad nachuj peržengiau ribą,
Nes nebegaliu gatvėj žiūrėt tau į akis
Su tokia priešistore.

 

Kristina Žalytė

Dearest,
I am right now at this artists’ residency (i.e. artists’ vacation) on an island in Greece. The island is called Lesbos and that’s where the word ‘lesbian’ came from. I think it originates from a woman’s name and this was her island or something and she was great and had lots of lovers. I saw this picture of you on FB where you sit nude with somewhat hickies all over your neck and the words say ‘LOVE BITES’. I read so much as ‘LOVE SUX’ and I mean it does but sucking is great anyway. So is desperation. I was reading this essay by Chris Kraus called May ’69 where she writes on Suck magazine and quotes a reader Mrs A.R. of London: Your lovely name Suck … is proving to men and showing women that their cunts no longer have to be dominated by a hard-thrusting cock. You know, this was like 1969, a year after the ultimate promises to live differently were made, after the revolution that aimed so much in terms of spontaneity and liberation in public spaces and organs. And sure, everything’s still shit even now and subjectivity is still not a real discourse and treating the experience of you butthole being licked by a stranger like knowledge is still marginal. But I thought the quote was cute. Anyway it’s warm here and I’m sometimes horny but it’s too sticky to look for sex: salty sea, sweat, figs, sugary coffee. It sounds hot I know in reality I find it messy. Also everybody knows each other in this town. I am making some linocuts here in the studio and two guys are painting on canvas and my pal is making figs out of clay and we all talk about art a lot I guess and I’m bored. Yeah, sometimes this whole talking about art thing makes me wanna shit myself and to be honest I ate so many not quite ripe figs that I probably will.
Love,
k

“`
I want to masturbate in all the public parks
amongst all the daffodils
dogs
kids
and all the hetero couples and families
I want to hear then just the enormity of sounds
‘cause that’s the earthiest it gets
nothing private
nothing complex
no baggage
just pure excitement of this air
of myself
when I’m a mistress
a venus
a something
I want to masturbate in all the public parks
amongst all the old numb people in the mornings
when the grass is still wet
and so am I
sinking
leaking
in all the public parks
having my fight
my manifesto
owing to myself
oozing with desire
trembling trembling trembling trembling trembling trembling trembling
until it all trembles with me
I want to masturbate in all the public parks
masturbate until everything becomes one of my silly flaccid altar pieces
until all the gestures become lumps
until all is lost
and I am just a mermaid
and it’s just love

 

Lina Buividavičiūtė
Ritualas

Mūsų seksas yra ritualizuotas.
Mūsų seksas iššaukia lietų.
Mes atnašaujam vienas
kitą ypatingą mėnesio
savaitę – mes mylimės per
mano mėnesines, nes mūsų
seksui reikia kraujo tvano –
nestatysime laivo,
neporuosime gyvulių –
mes skęsim mano kraujyje,
taip velniškai skęsim,
tokie nusidėję,
tokie išrinktieji.
Tu semi mane burna,
Tu laižai mano moterystę,
Tu laižai raudoną
mano raudą,
Tu puotauji manim,
aš teku, teku kaip upė –
moteris yra upė,
moteris yra kraujas,
Tu pasemi į delną
man manęs,
aš geriu save
iš Tavo delnų,
mano lūpos sirpsta
ir plečiasi,
Tu palaimini
mane žvėries
skaičiaus gyvybėmis.
Susijaudinu vien nuo
sudžiūvusio kraujo ant
mūsų paklodžių kvapo.

Priesaika

Mes davėm nesulaužomą priesaiką.
Niekas niekada nesužinos,
kad vyko šioje lovoje tąnakt.
Mes laiminom vienas kitą peiliu –
Tu prapjovei man pirštą,
Aš prapjoviau Tau pirštą.
Tu iščiulpei mano kraujo lašą,
aš iščiulpiau Tavo kraujo lašą –
patrners in blood niekada neišduos
kas vyko šioje vonioje šiąnakt,
brolis ir sesuo niekada neišduos,
kas vyko ant šito stalo šiąnakt.
Mūsų skysčių difuzija prasidėjo
nuo kraujo, mes žinom,
kuo baugėsi, tik mes žinom,
koks skonis ir kvapas to,
kas išsiliejo baigiant;
susipynę šaknimis,
gyvatiška oda,
pravertomis lūpomis,
pravertomis širdimis,
numarintu protu,
mes garbinom tą naktį,
mes aukojom tamsų dievams,
mes atnašavom vienas kitą.
Ta naktis baigėsi. Mes baigėmės,
bet dabar, kai pjaustausi rankas,
prisimenu Tave, skambant depešų
„I want You now“ – skutinėju
riešus tuo pačiu peiliu,
kuriuo badėmės pirštus,
aš laižau savo kraują,
kad jis sutiktų tada prarytą
Tavo kraujo lašą.

Moteris

Aš iš karto Ją pastebėjau.
Tame tuštybės bare
Ji buvo pilna,
ir toji pilnatvė skleidėsi
pirštų padėtyje,
skambinant ledukais,
apgame ties viršutine
lūpa, plaukuose,
j vyzdžių išsiplėtime –
geismo žemėlapiai
buvo praverti Jai pirmą
kartą į mane pažiūrėjus.
Ir man užteko to
žvilgsnio. Nes Ji
buvo Moteris.
Ir aš buvau moteris.
Ir mes buvom seserys, pilnos
nerimo, mirties ir geismo.
Todėl sutartinai pakilom,
sutartinai pasikabinom
savo rankines ant dešinio
peties, kartu pravėrėm
to kambario duris,
nurengėm viena kitą,
mes glamonėjom
viena kitos krūtis
su didesniu įkarščiu,
nei tai kada nors darė
vyras, spenelių
aureolės buvo mūsų
geismo išdavikės.
Mes sudrėkom gausiau,
nei kada nors sudrėkome
su vyrais ir mes išlaižėm
tą drėgmę skaniau, nei
bet kuris vyras pajėgtų,
mes girdėjom ląstelių
muziką viena kitos kūne.
Ištuštinom save
ir tapom pilnos viena kitos
nerimo, mirties ir geismo.

Mano mylimasis – sūnus

Ji nemylėjo to vyro.
Ji nemylėjo vyrų.
Nė vieno vyro iki Jo.
Ji meldėsi, kad būtų berniukas.
Kad būtų vyras, kurį galėtų
mylėti. Vemdama rytais
ji melsdavosi meilės
dievui, myždama dešimt
kartų per dieną ji melsdavosi
meilės dievui, graužiant rėmeniui,
ji melsdavosi meilės dievui,
stangindamasi ji meldėsi meilės dievui.
Meilės dieva išklausė jos maldas –
iš pirmo žvilgsnio. Per visus
apdangalus mušė jausmo varpai.
Ją nešė, ją stingdė kaip drovią
mergelę prieš pirmąją naktį.
Pirmas priglaudimas.
Pirmas spenelio apžiojimas –
jis čiulpė geriau nei bet kuris vyras.
Jis bučiavo geriau nei bet kuris vyras.
Jis glausdavo geriau nei bet kuris vyras.
Ji meldėsi, kad Edipo kompleksas būtų amžinas.
Miegojo kartu iki Jo paauglystės.
Susivydavo visomis galūnėmis.
Visais sapnais. Visas šalčiais.
Pamasažuok man nugarą, sūnuti.
Susiglauskim glaudžiau, sūnuti.
Augo. Auginosi. Visos jų tamsos.
Kada, kada iš tikro? Ar tada, kai suskaudo,
aptikus Jo kišenėje prezervatyvus,
ar tada kai ilgai spoksojo į peilį,
Jam atsivedus pirmąją mergaitę.
Tą naktį. Tą naktį dangus pylė
pilnatį į langą. Tą naktį velniai
žaidė Vilniaus pokerį. Tą naktį
geismas buvo tirštas kaip gleivių
kamštis prieš septyniolika metų.
Šiąnakt barasi Dundulis, sūnuti
Gal paseksi man pasaką, sūnuti
Ateik į guolį, sūnuti. Patalėliai balti sūnuti.
Jis tikrai čiulpia geriau už bet kurį
vyrą. Jis tikrai laižo geriau už bet kurį vyrą.
Jis tikrai myli karščiau už bet kurį vyrą.
Mano mylimasis sūnus, kuriuo aš gėriuosi.

Lolitos

Jos laižo ledinukus, sustojusios
mokyklos kieme.Saulei glostant
stirniškas kojas. Matai, kokie trumpi
Jų sijonėliai. Matai, kaip liežuvio galiuku
Jos glamonėja čiulpinuko viršūnėlę,
girdi, kaip jų klastūniškas juokas
jaukia širdį. Tu neužsilipdysi ausų koriais,
mokytojau.Tu nepaslėpsi savo erekcijos, mokytojau.
Jos spokso į tave per nusmurgusias
literatūros pamokas, imituoja susidomėjimą
pražiotomis lūpomis, negalvok, mokytojau,
Jos ne žiopliukės, nesižioja iš nuostabos
dėl tų tavo paistalų apie Nabakovą.
Matai, mokytojau, kaip subtiliai Jos
keičia kelių prasiskėtimo kryptį,
kaip subtiliai švysteli prisegamų
kojinių kraštelis, mokytojau, kokia
interpretacijos tema, mokytojau,
kokia Tavo geismų tema, mokytojau.
Gero savaitgalio, mokytojau, gero
smaukymo, mokytojau, Jos mato
Tavo nuoraudį. Rankų virpėjimą.
Tavo sukietėjusį kotą, Jos prunksčia
į delnus, lenkiasi prie Tavęs taip
arti, kad regi cukruotus kristaliukus
ant Jų lūpų. Tu nori, kad Jos lenktųsi
vis žemiau ir žemiau, mokytojau, taip žemai,
taip žemai puolusios, išsinarintų
dorybę.Jos remiasi Tau į stalą, mokytojau.
Jos remiasi Tau į širdį, mokytojau,
Jos remiasi Tau į kotą, mokytojau.
Norėtum, mokytojau,. Jos slankioja
prie Tavo namų sapnuose, mokytojau,
o Tavo ranka slankioja kotu – Jų keliai
skečiasi ir skečiasi, tu Jas jodai ir jodai
mokytojau, lyg ne metas šlapiems
sapnams, mokytojau. Po savaitgalio
Tu žiūri į išbrinkusias lūpas,
nusitrynusius dažus ant Jų nekaltybės,
mokytojau, Jos nelaižys Tavęs –
Jų burnose –tik brangūs brangūs
brangūs ledinukai.

Nojus Saulytis

nežinau kaip tau, bet man
šiandien ypatingai
kietėja nuo minčių
apie organus
mano burnoj
vaikystėj
stovim su vaiva
po justiniškių balkonais
nusimovę kelnes
ir jos gerokai
didesnis
o po metų dar
ne kartą
ateisime ten pat
pakilsime į 9 aukštą
ir justas atidarys mums
kad galėtume pažaisti
su jo
sega

nepažįstamai merginai

labas
gera su tavimi vakar buvo
laikytis rankom amatininkuose
ir valgyt po vieną cepeliną
ketvirtą ryto
man tavo lūpos buvo skanesnės
jos kaip prinokusios rožes
bet kodėl tu man nepasiūlei draugauti
per feisbuką?
aš tavo vardo irgi neatsimenu
o kas atsitiko po to kai bučiavomės
nes aš atsibudau pilies gatvėj
prie laikrodžių parduotuvės
gal tu žinai kur mano mobiliakas
ir piniginė?
myliu tave
visomis jėgomis
ir visu protu


užloopink mane
užloopink mane
aš noriu pajusti tavo reverbą
pasukinėk kad suspygčiau jei nori
galvoju žinok vat imsiu
ir tyčia ateisiu
pažiūrėti iš tolo
kaip groji setlistą ir kratai
savo galvą
kilnodama kojas
ir publikos kojas
ir rankas
užloopink mane
aš noriu su tavim susipažinti
aš irgi noriu su tavim
pussy
pažinti
ir šuniuką pavedžioti prie jūros
ir traukiniais palėkt
ir papurkšti smėlio
ir įdėti daiktų į tave
ir į mane įdėk daiktų
tegu žiūri dievai į mus
ko čia sau prisigalvojam

stovykla

Žaisime futbolą. Aš stovėsiu
už vartų. Man patinka
būti paskutiniu akmeniu.
Tada žais merginos. Vaikinai
eis maudytis. Bet ne visi.
Panašūs į mane pasiliks
žiūrėti kaip merginos laksto
paskui kamuolį, ir kartais
sau įsimuša. Trimituosiu.
Rytais mus žadins trimitas,
o vakarais į lovą mus neš malda.
Jei būsim greiti, pasimatysime
prie kriauklių, valydamiesi dantis.
Aišku, viens kitam to nesakysim.
Ant lieptelio prie ežero
slapčia rūkysime. Ir tai daug
kas žinos.
Tikėsime,
kad esam nemirtingi. Gyvensime
be laikrodžių, pinsime gėles.
Aplinkui skraidys
drugeliai, pilvuose
virškinsis virtos bulvės.
Trimituosiu.
Saulė nusileis. Nuo žibintų
baltai spindės dobilai.
Vaikščiojantys budėtojai
mūsų nematys.
Uodai.
Krentančios žvaigždės. Viskas padaryta
iš tos pačios materijos. Tai paslaptis.
Aš paklausiu tavęs, kokią paskutinę
knygą perskaitei.
Bus itin gera,
kad sutilpome į vieną hamaką.

 

Viktorija Vaičekauskytė
sraigės

įsivaizduok kaip užmini ant sraigės:
4 centimetrų dydžio su 4 apvijomis kriauklė trakšteli, o pats šliužas išsitaško į grindinį – sraigė miršta.

-//-

bandau prisiminti tą momentą, kai pirmą kartą pastebėjau, jog visi tavo namai nusėti sraigėmis.

regis, tu buvau ant viršaus, mano plaukai trynėsi į pagalvę, išmargintą drabužiais aprengtais zuikučiais. su perdėtu drėgmės lygiu bučiavai man lūpas, skruostus, kaklą, krūtinę, pilvą, bambos kraštelį, lyžtelėjai šlaunį, lūpas, praskėtei kojas ir tuomet –

aš atsimerkiu.

iš pirmo žvilgsnio gali pagalvoti, kad tai krištolinė lempa, bet atidžiau pažvelgus išvysti lengvus oro cirkuliacijos sukeltus plastmasinių karoliukų judesius kambaryje, kuriame nėra langų.

keičiantis pozicijai ir delnais bei blauzdomis atsirėmus į spyruoklinį čiužinį peržvelgi aplink supančią kambario aplinką.

sraigės ant seno šaldytuvo,
palinkusio stalo,
grindų,
numestų, purvinų kojinių,
knygų lentynos,
išsiderinusio pianino,
taurių,
sviesto,
vazelino,
panaudoto prezervatyvo,
lubrikanto,
to dalyko, vadinamo dildo,
sraigės šalia tavęs.

galiausiai supranti, jog sraigės tavo – mano delnuose, lūpose, plaukuose, bučiniuose, kurie nesibaigia tau net pradėjus muistytis, bandyti sprukti, išsipančioti.

neapsimesk, kad nepatinka.

-//-

tu – sraigė, šliauži ant 4 metrų aukščio sienos. įveikei kelio mažiau nei liko. mažiau nei tikėjaisi,
mažiau nei prašei,
geidei,
mažiau nei tau žadėjo.

tu sraigė ant sienos kambaryje, kuriame nėra langų.

Žana

viskas prasideda vakarais, kai kuprinės dugne
surandi užsilikusią tabletę nuo galvos skausmo.

-//-

užsiiminėji eksperimentais:
labas, aš Žana, kaip vakaras?
matai, kaip žvelgia pavymui, tau po lėto,
nuo klubų iki blauzdų braukiant savo kūną juoju,
kuomet viso labo nori tik pažaisti,
nors sako –
žaidimams čia ne vieta.

viskas gal ir būtų rimta, jeigu sifilio bijotum,
bet mirti anksti juk visai geidi.
sakė tau:
be tavęs negyvens, bet žiūri visai neblogai tvarkosi,
savo gyvenimą, kuriame tavęs nėra,
o juk žadėjo, gražute kvailute,
juk žadėjo.

užsiiminėji eksperimentais:
svarbu nespausti vienas kito, nedusinti,
leisti turėti erdvę, draugę, šunį, kurio niekas nenori vedžioti,
nevedžioti vienas kito už pavadėlio, nemenkyti,
nepravardžiuoti, neerzinti, nekandžioti, neskaudinti, nemaustyti,
nemeluoti, neapgauti, neišdavinėti, nejudinti, neliesti,
neišsidirbinėti, neragauti su sriuba, nei prie kepsnio, rytinės kavos,
rytinio šlapimo, naktinio drėgnumo, tavųjų akių, kurios nėra žydros

tu jam visą šį laiką melavai.

tame buteliuke visai ne hedelixas ir vakar nenukritai nuo laiptų,
tu supranti, kad būtų protinga išmokti gerti ne kiaura lūpa
ir skinti gėles neišraunant šaknų, bet tu gi žinai,
kaip ten būna su tais pasižadėjimais, kai tūnai vienas
savo siaurame koridoriuje, prie neplautų batų,
apsimetęs šlapiu šunimi, išvarytu iš namų.

sakė – tikri vyrai geria vieną ir gryną,
pakankamai sunku tai būna padaryti apakintai šviesų –
juoda balta juoda balta juoda balta –
supyksta, kai netyčia viską išpili sau ant batų,
kai cigaretė iškrenta iš lūpų,
ir vėl, vėl vėl vėl ir vėl susiplėšai pėdkelnes,
kurios tau per didelės, nes tavo dydis nėra L.

viskas prasideda vakarais, kai kuprinės dugne
surandi užsilikusią tabletę nuo galvos skausmo.

-//-

užsiiminėji eksperimentais:
labas, aš Žana, kaip vakaras?
sako, tu geriausia visoj gatvėj,
sako, tiek moterys, tiek vyrai tavęs ieško,
sako, mėgsti žaidimus –
nors jiems čia ne vieta.

labas, aš Žana, kaip vakaras?

 

Vytautė Petkevičiūtė
arba arba

gyventi sudėtinga? taip, tikrai
priklausomybė meilės žudo
surūkęs keturias iš karto jau žinai —
„turiu paleist ją šią sekundę“

bet įsikibęs į šilkinius plaukus dar supies
išlieki filosofu, menininku, favoritu
bandai pabėgti nuo kraujuojančios širdies
skaitai apie nekaltą rudens rytą

šis mūšis nesibaigiantis, tai visgi kaip —
kvailys esi ar nesubrendęs filosofas?
Atsisakyt profesijos ar to, kad mato ji tave kiaurai —
tai klausimas, kurį kasdien kaip mantrą mokais

kol pavargsti bėgioti po scenas
savo paties sukurtą teatrą
sustoji, nusišypsai, pamąstai:
manau, ne etiketėms aš sutvertas

animus*

kūnai užšifruoti šoka valsą
protai geria alų tiesiai iš skardinės
pakvieskit fotografą!
noriu užfiksuoti šį kadrą

jos ranka turi būti pakelta į viršų
jo žvilgsnis teglosto moters plaukus
atverkim kortas —
jie abu nori to paties šį vakarą

kiekviena širdis turi tamsią pusę,
tačiau valsas —
ne vienintelis šokis
o kūnai nebūtinai yra
vyro ir moters kūnai

*Animus (lot. animus — protas) — nesąmoningų vyriškų savybių ir potencialų rinkinys moters pasąmonėje.

***

sodelis sielos rauna piktžolę
vos tik išdygsta iš juodosios žemės
atsikratyti to kas, įtari, nereikalinga
pirma stotelė blunkančio gyvenimo

pavargusi, išsekusi, sulysusi
senutė sąžinė jums tiesia abejingą
ranką
gyventi apsivijus vienu kryžiumi
ne pasmerkimas ne šlovė
svarbiausia tau –

ir ne vienatvė

***

sako, kai patiri panikos priepuolį,
svarbu užčiuopti žemę šalia:
įsikibti į tvorą, suoliuką, pajusti
grindinį, suprasti, aplinka dar
stabili, pradėti giliai kvėpuoti

beje, taip pat verta apsilankyti
atrakcionų parke, adrenalinas pažadina
sustirusį nuo šalčio kūną, baimės šūksniai
naudingi, padeda kur kas labiau nei
kvalifikuoto psichologo pagalba

baikit jau, visuomenė nesikeičia
atsimeni, stalino laikais mes
vaikščiojom tais pačiais koridoriais
dabar ten mokosi suaugę mūsų vaikai
tiesa, paveikslai jau nuimti

galų gale, kiekvienam pastate yra
kelias, kuriuo niekada nėjai,
o prie lango sėdi mergina, jau kelis
metus bijai ją užkalbinti, dar yra
šiek tiek laiko, vėliau simpatija praeis

tai kamgi nervintis dėl realybės
ji tavyje nesukurta ir valdžia
neturi laiko deryboms
pripražįstu, paprasčiau tave patį patikrinti
prieš dar vieną gyvenimo repeticiją

Libiamo*

Visuomenė nori linksmintis.
Kai ateina metas scenoje pasirodyti tau,
šalia savęs pamatai visus:
juodaodį berniuką, lipantį iš autobuso Pamiškės stotelėj,
kasdien nulydimą piktų žvilgsnių,
romų vaiką, gatvėj klykiantį, kad nori ledų,
nors namuose dar nėra tekančio vandens,
moksleivius ir darželinukus, plakamus
heteronormatyviais butelių kamščiais,
iššaunančiais į akis, plaučius, o galiausiai ir smegenis.

Pasaulis laiko mus užmaršty,
bet žinau, jog kai prisimeni save,
vis dar randi akimirką tarp pietų petraukos
ir rinkodaros skyriaus reikalų prisiminti
Niujorką,
lėtai gęstančias Metropolitano šviesas,
ir šaltą tylą savo viduj
kai keturiolikos metų mažam Lietuvos miestely
pirmą kartą surūkai mėtinę cigaretę.

Kalbu apie save, todėl žinau:
Tarp dviejų patirčių – plati bedugnė,
bet kartais vidinis boksas vadinamas viltimi.
Kuk būna, sąžinė tikrai nušviesėja –
Kudirkos aikštėj bučiuojiesi
demonstratyviai, bet niekas už tai
neduoda į galvą,
ateina sekmadienis, mama randa ką apie tave
papasakoti geriausiai draugei,
ir visi tampa laimingais – – –
– – –

socialinės paraštės braukiamos
ir prirašomos, o mes
klaupiamės ir keliamės,
svajonėse skambant
laisvoms Traviatos melodijoms.

esame atstumti, o tuo pačiu – neliečiamieji,
nevarginantys savęs nulūžusio nago ar
netinkamo oro smulkmenomis,
žiūrovai, šiek tiek pavėlavę,
tenorėję suprasti, koks tai renginys.

Keliant taurę prie lūpų
suprantu, kad viskas paruošta –
tereikia atsistoti ir nueiti švęsti su jais,
lydimai Dievo Tėvo, mergelės Marijos ir visų kitų
kūnų.

Tačiau aš pasiliekiu ir pripildau
jūsų taures:
išgerkime už tuos, kuriems mūsų kelias
pažįstamas.

Libiamo* (it.) – Išgerkime, pakelkime taures