Lapkričio 23 d. queer galerija „išgirsti“ atveria Jungtinėje Karalystėje gyvenančios fotomenininkės Janinos Sabaliauskaitės parodą „Meilės dienoraščiai“, kuri veiks iki gruodžio 5 d. Apie kūrybą ir meilę Janiną kalbina parodos kuratoriai Augustas Čičelis ir Viktorija Kolbešnikova.
Besiruošdama parodai nardei po savo nuotraukas, santykius, turėjai galimybę apmąstyti meilę, geografinį atstumą. Kokie jausmai kilo ir kaip meilė analoginei fotografijai tavo gyvenime pinasi su meile partnerėms?
Tai gana intensyvus vidinis procesas. Kai santykiai pasibaigia, galbūt lengviau būtų tiesiog viską paleisti. O aš prie nuotraukų vis sugrįžtu. Kai praeina laiko, pradedu tuos žmones, su kuriais buvau, dar labiau vertinti ir mylėti. Atsiranda nauji jausmai. Man tai nėra pabaiga, man tai proga refleksijai.
Aš praleidžiu labai daug laiko savo archyve, vis žiūrėdama į negatyvus, spausdama iš naujo ar naujai pamatydama tai, ką nufotografavau ar sukūrėme kartu. Per nuotraukas vis grįžtu prie žmonių, jiems parašau. Per fotografiją atrandu naujus būdus, kaip būti šalia, prisiminti, rūpintis. Nors išsiskirti būna sunku, bet kūrybos dėka paleisti lengviau, nes yra kas sieja ir jungia. Aišku, sunku žiūrėti, gaila santykio, kuris nesitęsia, bet kartu nusprendžiame nuotraukas rodyti, būti atviros, kad fotografijos gyventų savo gyvenimus.
Fotografijos suartina mane su žmonėms. Kaip liečiant, būnant šalia, būnant artimai, panašiai ir ryškinimo kambaryje – žiūriu, analizuoju, spaudžiu kartą, daug kartų. Šis procesas man padeda tą ryšį išsaugoti. Jaučiu daug atsakomybės
Queer santykiai gali pasižymėti atvirumu buvusiems santykiams, bendruomenei, dažnai žmonės vieni kitas pažįsta, žino peripetijas ir niuansus, santykių nutrūkimas išgyvenamas kitaip – dažnai toliau lieka draugystės, nors meilė ir skausmas gyvena kartu. Požiūris į partneres irgi atviras – stengiamasi nesisavinti, mylint gerbti kito žmogaus autonomiją ar mylėti kelis žmones vienu metu. Kaip ir ši paroda „Meilės dienoraščiai“ nėra apie vieną išrinktąją – tai liudijimai apie keletą tavo santykių. Ar lengva viename kambaryje matyti savo ir kitų kūnus, kai jūsų visų kūnai ir artumas jiems turėjo skirtingas dinamikas ir laikotarpius?
Jaučiu, kaip su kiekvienu žmogumi augau ir išmokau vis kažką naujo. Esu joms dėkinga. Tiesiog matau save skirtinguose etapuose. Daug žmonių yra tarpusavyje susiję, pažįstami, tačiau visiškai skirtingais būdais mane atskleidė ir įkvėpė būti tuo, kas esu, tapau ar tampu. Kiekvienas santykis prisidėjo prie vidinio saugumo, galimybės skleistis ir atrasti.
Bet kartu, aišku, aš reflektuoju, kodėl santykiai baigėsi, kodėl žmonės keitėsi. Nėra viskas lengva ir paprasta. Daug jausmų, daug išgyventa iš visų pusių. Galbūt reikia klausti, kaip jos jaučiasi būdamos viena šalia kitos. Aš manau, kad perėjimai iš vienų santykių į kitus niekam nebuvo lengvi.
Meilės guolis I, II, III. Janinos Sabaliauskaitės paroda „Pasitikėjimas“, „Drifts“ galerija, 2023. Andrejaus Vasilenko nuotr.
Tavo darbuose ir interviu labai kryptingai atsiskleidžia tavo pačios ir queer bendruomenės akimirkų archyvavimas. Dažnai asmeniniai archyvai būna privatūs, yra pilni intymumo, taviškiai – atviri, seksualūs, jausmingi. Tavo žvilgsniu pasitiki bendruomenė, partnerės leidžia fiksuoti pačius intymiausius jūsų santykių momentus. Ankstesnė tavo paroda vadinosi „Pasitikėjimas“. Ką tau reiškia atvirai gyventi savo gyvenimą kūryboje?
Man labai svarbu dokumentuoti savo meilę. Išvažiavusi gyventi ir mokytis į užsienį, buvau įkvėpta menininkių, kurios tai darė jau labai seniai, kurios nebijojo rodyti savo santykių. Ir aš labai noriu, kad tai, ką darau, įkvėptų ir kitus, kad mes prisiimtume atsakomybę dokumentuoti savo gyvenimus, gyventi autentiškus gyvenimus ir nebijoti įsirašyti į istoriją.
Man malonumas yra prioritetas, džiaugsmas yra prioritetas. Norisi dalintis laime, bendrumu, žiniomis, informacija. Noriu džiaugtis žmonėmis, kuriuos sutinku. Man galbūt tiesiog sekasi pritraukti tokius žmonės, kurie nori būti atviri kartu su manim ir nebijo rizikuoti. Aš noriu pažinti kūną, kito kūną, savo kūną, patirti įvairiausius išgyvenimus, žaisti ir viskuo atvirai dalintis.
Tik pernai, kuratorės Laimos Kreivytės dėka, atradau estės Annos-Stinos Treumund kūrybą. Anksčiau buvau įkvėpta Vakarų vaizdų. Galvojau: „Vau, kokios tos visos queer moterys, trans žmonės, kokie jie visi atviri!“ Pas mus nebuvau mačiusi nieko panašaus. Norėjosi ta drąsa dalintis.
Taip, galbūt aš jaučiuosi drąsesnė čia, JK, bet man vis tiek svarbiau, ką paliksiu po savęs Lietuvoje. Man labai svarbu būti atvirai lesbietei. Tam mane tikriausiai įgalino santykiai su kita atvira lesbiete, kuri kūrė poeziją ir nebijojo rodyti savo meilės man. Esu dėkinga žmonėms, kurie manimi tiki ir pasitiki. Queer feministinėje bendruomenėje mes galime vieni kitus palaikyti, tas suteikia labai daug stiprybės, galime rizikuoti. Man norisi gyventi drąsiai ir ta drąsa dalintis.
Gyvenimas JK žiauriai padeda. Aš jaučiu daug palaikymo. Čia labai stipri bendruomenė ir visi save išreiškia. Ir aš čia jaučiuosiu stipri, nebijau rizikuoti. Turiu užnugarį tiek Lietuvoje, tiek JK. Tik atradusi savo seksualumą, savo bendruomenę ir save, pradėjau kurti tikrąją savo kūrybą. Atradau, kaip galiu save įprasminti. Veikiu queer feministiniuose ratuose – žinau, kas vyksta pas mus ir Vakaruose, matau, ko trūksta, kokias spragas galima užpildyti. Per tai galiu save išreikšti.
Esi dirbusi su vyresnėmis queer kultūros veikėjomis, vienas iš tavo įkvėpimo šaltinių buvo žurnalas „On Our Backs“, su juo susijęs ir vienas primųjų tavo projektų. Jau užsiminei, tačiau gal gali plačiau papasakoti, kaip tavo atviras ir drąsus objektyvo žvilgsnis yra įkvėptas praėjusių kartų lesbiečių ir queer menininkių? Kuo queer erotika ypatinga ir ar Lietuvoje atrandi leather, lesbietiškos erotikos pavyzdžių? Kokias menininkes laikytum savo pirmtakėmis?
Kai mokiausi fotografijos, daugiau žinojau apie erotinį meną kūrusius vyrus. Tik kai kartu su tuometine partnere Jade Sweeting atradome „On Our Backs“ (1984–2006) – pirmąjį moterų kurtą erotinį lesbiečių žurnalą – ir susipažinome su fotografe, buvusia žurnalo fotoredaktore Phyllis Christopher, pamačiau, kiek daug queer moterų kūrė ir nesulaukė pripažinimo savo laiku. Norėjosi jų kūryba pasidalinti, tad surengėme archyvinę parodą.
Mūsų projektas įkvėpė „Book Works“ pasiūlyti Phyllis Christopher išleisti knygą, kas yra didžiulis pasiekimas, didžiulė dovana bendruomenei. Ji tiek daug kartų bandė išleisti knygą savarankiškai, net buvo sukūrusi jos dummies, bet leidėjai vis atsisakydavo. Per pastaruosius septynerius metus pamatėme, kaip viskas pasikeitė, kiek daug ano laikotarpio fotografių tapo matomos. Galim jau ne vien pasidalinti vardais, bet ir pasiūlyti nusipirkti jų knygų, pavyzdžiui, „Tee A. Corinne: A forest fire between us“.
Šiuo metu man artimiausia yra Anna-Stina Treumund. Nors ji man nedarė jokios įtakos, tarp mūsų yra labai daug paralelių. Taip pat, aišku, Veronika Šleivytė, kuri irgi atrasta po mirties. Iš lietuvių man labai svarbi Laima Stasiulionytė, kūniškumas Geistės Kinčinaitytės kūryboje. Tikrai nėra labai daug kūrėjų.
Aš manau, kad mane žiauriai išlaisvino gyvenimas JK. Jaučiuosi dėkinga likimui, kiek daug pažinau įkvepiančių moterų lesbiečių. Su kai kuriomis, kurios kūrė „On Our Backs“ žurnalui, net gyvai susipažinau. Kai buvau JAV, susipažinau su ekoseksualumo pradininke Annie Sprinkle bei apsilankiau vienos iš žurnalo redaktorių Susie Bright namuose.
Ji man parodė savo meilės dienorašius, kuriuos jai kūrė mylimoji, fotografė Honey Lee Cottrell (1945–2015). Maždaug A3 dydžio dienoraščiai, į kuriuos sudėtos nuotraukos su jų meilės akimirkomis, bilietai iš kino teatrų, pripaišyta visokių įdomių vaizdų, lapeliai su meilės žinutėmis… Tiek daug visko!
Aš irgi renku, bet niekada nieko neklijuoju, nes viską sudėti į vieną vietą truputį baisu – o jeigu užpils ar dar kažkas nutiks. Taigi visi mano meilės prisiminimai yra vienoje didelėje dėžėje susimaišę. Nuolat rinkau, man tai svarbu, noriu viską išsaugoti ir po savęs palikti. Aš galvoju apie tai, ką paliksiu po savęs. Man norisi palikti kažkokią žymę.
Aš neužsiimu komercine fotografija. Manęs ji nedomina. Mane domina edukacija. Tai man suteikia daugiau laiko asmeninei kūrybai ir galimybę lėtai pažinti žmones. Žmones, kuriuos fotografuoju, renkuosi labai lėtai ir jie lieka mano gyvenime. Aš noriu tęsti bendrumą. Pavyzdžiui, santykiai baigėsi, bet aš noriu ir toliau fotografuoti, kai pajausiu, kad vėl galiu prieiti. Norėčiau dokumentuoti naujus buvusių partnerių santykius, džiaugtis jų ryšiu. Man svarbu atvirai mylėti ir džiaugtis queer meile, kuri tęsiasi, keičiasi, transformuojasi į platonišką ryšį. Noriu tęsti ar užbaigti pradėtus projektus, prisiminti, apie ką svajojome būdamos kartu, ko norėjome siekti, keisti ar atrasti.
Esi dalyvavusi parodose įvairiose erdvėse ir šalyse, tavo nuotraukas spausdina žurnalai. Šį kartą tavo paroda atsiras mažoje queer bendruomenei skirtoje galerijoje. Kaip veiki skirtinguose kontekstuose? Kaip skirtingose erdvėse jautiesi pati ir kokį ryšį kuri su auditorija? Kaip vyksta pasirengimas šiai parodai?
Žurnalai dažniausiai paprašo nuotraukų arba nuotoliu padaro interviu, bet tuo tekstu nepasidalina. Tada tu porą mėnesių jaudiniesi, nes nežinai, ką apie tave parašys. Tai nėra tikras bendradarbiavimas, labai pažeidžiama būsena, kelianti daug nerimo.
Parodos yra bendras darbas, kur mes kalbamės, kur galiu nuo kažko atsispirti, kuratorių dėka kitu žvilgsniu pamatyti dalykus. Man patinka žinoti, kaip kuriama saugi erdvė, gauti grįžtamąjį ryšį. Parodose galiu jį gauti tiesiogiai. Man svarbu kalbėtis, dalyvauti. Norėčiau, kad žmonės mažiau drovėtųsi man parašyti. Nors sulaukiu žinučių, ypač žmonių iš queer bendruomenės, kurie džiaugiasi, atvirai pasako, kad jiems svarbu.
Knygos ir žurnalai išgyvens ilgiausiai. Parodas ne visi gali pamatyti. Jos svarbios, tačiau tai tik vienas būdų išsireikšti. Džiaugiuosi, kad tų būdų vis daugėja ir jie įvairūs – tarptautiniai, skirtingomis kalbomis, plačiau pasiekiami. Džiugu, kad kūryba gyvena, kad žmonės, kuriuos fotografuoju, irgi yra aplinkui ir galime džiaugtis kartu. Kartais labai sunku palaikyti ryšį. Man labai svarbu, kad visi žmonės žinotų, kur jų nuotraukos rodomos, kad, pavyzdžiui, planuojama paroda. Visada susisiekiu ir pranešu iš anksto. Tai yra žmonių gyvenimai ir kartais tie gyvenimai pasikeičia, tad man svarbu nuolat palaikyti ryšį.
Kalbant apie šią parodą, jaučiu, kad galiu čia parodyti pačią intymiausią savo kūrybos dalį, žinau, kad „išgirsti“ yra tam saugi erdvė. Tai yra bendruomenės sukurta vieta, kurioje galiu būti pažeidžiama. Nors ir šiek tiek baisu, jaučiuosi ramiai, noriu sužaisti su erdve. Žinau, kad mano kūryba bus pasirūpinta. Džiaugiuosi šia galimybe. Man tai pati jautriausia paroda, nes vyksta mano gimtajame mieste, mano žmonėms. Jaučiu, kad pirmą kartą aš galiu būti tokia drąsi, kokia būnu JK.
Pabaigai – ar meilė baigiasi? Kokios meilės nori pati ir kokios palinkėtum parodos lankytojai?
Man meilė nesibaigia, ji keičiasi, transformuojasi. Aš noriu atvirai mylėti, kurti, dalintis išgyvenimais, nebūti ribojama. Linkiu sau jausti mažiau nerimo ir daryti, ką liepia širdis, pernelyg nesinervindama. O žmonėms linkiu įsiklausyti į tai, ką jaučia ir ko nori, išdrįsti nebijoti dokumentuoti savo meilės, savo pačių unikalių gyvenimų, apsupti save žmonėmis, kurie jais tiki ir plačiai mato. Man atrodo, kad bendromis jėgomis ir palaikomi meilės mes galime pasiekti bet ką.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba.
