en
en

Filmo „Ramiau, smarkuoli“ kadras

Artėjančio Vilniaus queer festivalio „Kreivės“ proga (Vilniuje jis vyks rugsėjo 7–11 d.) kalbuosi su belgų režisieriumi Kareliu Tuytschaeveriu. Festivalio metu bus rodomas jo filmas „Ramiau, smarkuoli“ (2022) apie psichologo ir kurčio vaikino santykius, skatinančius psichologą pažvelgti ir į savo paties problemas ir gyvenimą. Festivalio metu Vilniuje lankysis ir pats režisierius.

– Kadangi tai tavo pirmas ilgametražis filmas, su kokiais sunkumais ar netikėtumais teko susidurti jį kuriant? 

– Pirmiausia, noriu trumpai papasakoti apie savo darbo procesą. Viskas prasideda nuo konkretaus siekio, kuris mane domina. Taip pat labai svarbią vietą mano darbo procese užima meno įkūnijimas. Po to pradedu gana lėtą tyrimo procesą. Ieškau žmonių, kurie galėtų padėti įkūnyti mano idėjas. Ir tik tada pradedu galvoti apie įgyvendinimo formas ar menines disciplinas, kuriomis naudosiuosi. Tad labai dažnai nuo turinio ir žmonių aplink priklauso, ar mano idėjos, mintys ir tyrimai taps filmu, performansu, instaliacija, o galbūt liks tekstinės formos.

Todėl kuriant šį filmą įdomiausia buvo kurčiųjų ir sunkiai girdinčių žmonių bendruomenės grožis, jų labai tiesioginis bendravimo būdas. Tai aiškiai susisiejo su kūno įveiklinimu bendraujant, su kūnu kaip tikro bendravimo kūrėju. Manau, jog mes, girdintieji, bendraujame labai netiesiogiai, net jei ir galvojame, jog mūsų susikalbėjimo būdas labai tiesmukas.

Nors ir šiek tiek moku flamandų gestų kalbą, negalėčiau laisvai ja bendrauti, todėl filmavimo aikštelėje visąlaik buvo vertėjas. Tai labai sulėtino filmavimo procesą. Su visa komanda permąstydavome, kuo ir kaip norime dalintis, ieškojome būdų, kaip sukurti filmą, kuris įtrauktų ir būtų suprantamas visiems, tiek girdintiesiem, tiek kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Dėl to kildavo ir apmąstymų, kas yra kinas kaip medija, kaip informacijos perdavimo būdas. Filmuose girdime labai daug įvairių garsų, kuriais dažnai netiesiogiai manipuliuojamas žiūrovas. To visiškai atsisakėme kurdami šį filmą. Ieškojome būdų naudoti vizualinę kalbą, kurti patirtis, paremtas vizualinės informacijos grynumu. Taip pat turėjome permąstyti kalbos būtį filme. Istorijos pasakojimas ir siužetas nėra šio filmo pagrindinis akcentas, jame susikoncentruojama į kūniškumą, fiziškumą bei ką kūnas ir jo kalba gali daryti kino ekrane. Tai man ir buvo įdomiausias ir netikėčiausias aspektas.

Filmo „Ramiau, smarkuoli“ kadras

– Filme tyrinėji garso ir vizualumo ryšį. Kuo ši sąsaja tave sudomino? Iš kur atsirado šis susidomėjimas?

– Nesu filmų kūrėjas. Turiu omenyje, jog to niekada nesimokiau. Baigiau aktorinį. Ir tuo metu, kai mokiausi Antverpene, universitete buvo koncentruojamasi į repertuarinius pasirodymus. Taigi, iš tikrųjų didžiausias dėmesys buvo skiriamas kitų vizijų ar minčių įkūnijimui, kitų įsivaizduotų idėjų reprezentacijoms. Dirbdamas tokį darbą dvylika metų nebebuvau juo patenkintas. Atrodė, jog didžiąją laiko dalį buvau naudojamas kaip priemonė įkūnyti kitų vaizduotę, o mano paties asmenybė buvo nenaudojama ir nutildyta.

Tada nusprendžiau susikurti saugią aplinką sau pačiam, platformą „BARRY“. Pradėjau tyrinėti, kaip sukurti bendradarbiavimo ryšį, paremtą asmeniškumu ir intymumu su žmonėmis, su kuriais tenka dirbti. Šių paieškų ir tyrinėjimų metu supratau, kiek aktoriai ir atlikėjai įkūnydami savo vaidmenis gali pagelbėti kūrybos procese, kaip aktorių indėlis gali skatinti apmąstyti ne tik formalumus, bet ir sprendimus, kuriuos priima režisieriai.

Filmo „Ramiau, smarkuoli“ scenarijus atsirado iš kito mano projekto apie seksualinius darbuotojus ir tai, kaip jie, labai panašiai kaip aktoriai, už pinigus įkūnija kitų norus, primestas idėjas. Nors jų ir aktorių ar meno lauko atlikėjų idėjų įkūnijimo būdai skiriasi, tačiau vis tiek kitų vaizduotės išpildymas yra dominuojantis aspektas. Nuo čia ir prasidėjo istorija, kurią plėtojau, nors ji labai pasikeitė, kadangi mane pradėjo labiau dominti ne išoriniai konfliktai tarp žmonių, bet kiekvieno atskiri vidiniai konfliktai su savimi. Tokie konfliktai labai svarbūs ir aktoriaus karjeroje, kuri man tokia artima.

Tuo metu taip pat lankiausi pas psichologę. Pastebėjau, jog nors bandėme išspręsti mano problemas, buvo juntamos ir pačios psichologės gyvenimo refleksijos. Mane labai sudomino, kaip psichologai ir psichoterapeutai vis tiek naudoja savo gyvenimo patirtis ir refleksijas, spręsdami kitų konfliktus ir problemas, bet taip pat ir kaip būdą augti kaip asmenybei. Taip mano patirtis terapijoje perkėlė mano susidomėjimą nuo seksualinio darbuotojo link psichologo rolės. Taip psichologas ir tapo pagrindiniu mano filmo veikėju. Pradėjau rašyti dialogus tarp psichologo ir seksualinio darbuotojo, kuris galiausiai tapo kurčiu vaikinu, o pats seksualinio darbo aspektas pradingo, kadangi sutelkiau dėmesį į psichologo portretą.

Aktoriaus karjera lėmė, kad viską suprasčiau, man labai svarbi kalba ir dialogai. Pradėjau savęs klausti, kas nutiktų ir kas liktų, jei atsisakyčiau tekstinės kalbos, dialogų. Todėl galiausiai ir priėjau prie sprendimo plėtoti psichologo santykius su kurčiu vaikinu. Tai padėjo padidinti ir pagrindinio veikėjo vidinį konfliktą, kadangi psichoterapija yra taip stipriai paremta kalba.

– Filme „Ramiau, smarkuoli“ vietoj girdimos kalbos didžiąją laiko dalį vartojama gestų kalba ir subtitrai. Tai sukuria įtampos persmelktą tylą, kuri priverčia bent šiek tiek susitapatinti su pagrindiniu veikėju, susikoncentruoti į savo pačių vidinį pasaulį. Ar tai buvo iš anksto apgalvotas aspektas?

– Dažniausiai neužsiimu galimų interpretacijų savo žiūrovams kūrimu. Bet visada skatinu ir saugau galimybę patiems naudotis savo vaizduote. Palikti laisvę žiūrovo vaizduotei labai svarbu, tik taip galima su juo sukurti ryšį. Nereikia bandyti užpildyti visų plyšių ir atskleisti visų paslapčių. Tik tokiu atveju žiūrovai gali pajusti ryšį su kūriniu ir jame matyti savo pačių gyvenimus ir istorijas. Čia prasideda tikrasis dialogas.

Bet aš ir mano komanda tikrai permąstėme teksto vaidmenį filme. Casperas (Casper Wubbolts, atlikęs vaidmenį filme) ir kiti negirdintieji ar neprigirdintieji atskleidė, jog neskaito audiovizualinio įgarsinimo subtitrų (tokių kaip „girgžda kėdė“ ar „atsidaro durys“), kadangi jie paremti girdinčio žmogaus mąstymu. Daug kurčių žmonių nėra girdėję kėdės girgždėjimo ir tokia informacija ekrane jiems nieko nereiškia.

Man tai atvėrė akis, kaip elgtis su filmuose girdimomis kitų mintimis, kurias dažniausiai ištransliuoja garso įrašas. Kas nutinka, kai įgarsinimas nebėra tinkamas pasirinkimas? Todėl pradėjau žaisti ir eksperimentuoti su subtitrais: jie tapo skirtingų spalvų, dydžių, atsirasdavo įvairiose vietose. Koks ryšys tarp vaizdo ir teksto atsiranda kine?

Dažniausiai subtitrai – aiškūs ir tiesioginiai vertimai. Bet man, kaip girdinčiajam, ir ypač kažkam, kas yra neprigirdintis, lengva pastebėti, jog tekstai šiuo metu stipriai dominuoja kine. Man tai įdomus papildomas aspektas, dėl kurio kilo klausimų. Kaip kalba atrodo kine? Koks yra minimalus informacijos kiekis, kurio reikia suprasti filmą? Ir kaip kartais filme galiu sukurti situaciją, kad girdintysis suaktyvintų kurčiojo žiūrėjimo patirtį ir atvirkščiai? Pavyzdžiui, vienu filmo „Ramiau, smarkuoli“ momentu, kai du vaikinai gestų kalba bendrauja muziejuje, jų pokalbis nėra verčiamas, nes tai informacija suprantantiems gestų kalbą, kurtiesiems. Tai taip pat tapo mažu žaidimu žaidime, kuris atsirado kuriant šį filmą.

Filmo „Ramiau, smarkuoli“ kadras

– Minėjai, jog Casperas kaip ir filme, taip ir realiame gyvenime yra kurčias ir vartoja gestų kalbą. Bet ar aktorius, kuris vaidina psichologą, taip pat mokėjo gestų kalbą, ar ją mokėsi tik dėl filmo?

– Iš pradžių apie šį vaidmenį kalbėjausi su flamandu, tačiau jis atsisakė šio vaidmens. Galiausiai radau Mickaëlį (Mickaël Pelissier), bet kadangi jis yra prancūzas, teko daug ką iš naujo apmąstyti ir išversti visą scenarijų į anglų kalbą. Vis tiek norėjosi, jog gestų kalba būtų kuo labiau suprantama, kadangi ji labai dažnai kinta net regionais. Pavyzdžiui, Belgijoje yra penkios skirtingos gestų kalbos, ir nors tarpusavyje jomis būtų galima susikalbėti, yra tam tikrų žodžių, kurių gestas skirtinguose regionuose yra visiškai kitoks.

Taip buvo ir su Casperu. Jis olandas ir tai vėl visiškai kitokia gestų kalba. Turėjome nuspręsti, kokią kalbą vartosime, nors dažniausiai esu linkęs vartoti gimtąją aktorių kalbą, kadangi ji visada yra artimiausia ir taip lengviausia išsireikšti. Todėl, nors filme pasirinkome vartoti anglų kalbą, tačiau yra ir kitų kalbų intarpų – pavyzdžiui, kai psichologas kalbasi su savo motina, vartojama jį vaidinančio aktoriaus gimtoji prancūzų kalba.

Ir taip, Mickaëlis, kuris nėra neprigirdintysis, nekalbėjo tarptautine gestų kalba. Bet jis turi sūnėną, kuris bendrauja gestų kalba, todėl Mickaëlis minimaliai mokėjo prancūzų gestų kalbą. Jis įsivaizdavo, kaip mokymosi procesas gali atrodyti. Tada mes dirbome su vertėja, kuri išvertė visą filmo scenarijų. Taip pat filmavimo aikštelėje buvo vertėja, mokanti prancūzų ir anglų šnekamąsias kalbas bei prancūzų, anglų bei olandų gestų kalbas. Buvo labai sunku rasti žmonių šiam darbui.

– Tavo filme gvildenama nemažai įvairių temų: seksualinė tapatybė, neištikimybė, gedulas, psichikos sveikata. Kurią iš šių temų tau buvo svarbiausia išplėtoti filme? Kodėl? O gal jos visos buvo vienodai svarbios?

– Niekada nesiekiu kūnams ir veikėjams suteikti jokių reprezentacijų. Jie niekada neturėtų simbolizuoti tik vieno istorijos aspekto. Pavyzdžiui, galima sakyti: „O, šis vaikinas kurčias“, – tačiau jis visų pirmą yra žmogus. Veikėjas galbūt supranta, jog yra gėjus, tačiau tai nėra vienintelis ir pagrindinis jo asmenybės bruožas.

Man labai svarbu, kad žmonės ir veikėjai mano istorijose netaptų tik mano vaizduotės simboliais ir reprezentacijomis, o išliktų žmonėmis, išlaikytų savo daugiapusiškumą. Ir todėl viskas, ką matome – paieškos, gedulas, mirtis, meilės – yra dalis gyvenimo ir buvimo žmogumi, tad visada atsiranda istorijose. Ir kadangi žiūrovas visada turi vietos savo interpretacijoms ir refleksijoms, man pasirodo įdomu, kas yra išryškinama. Ne visi pastebi tas pačias temas. Skirtingiems žmonėms tame pačiame filme svarbūs visiškai skirtingi dalykai.

Kai kurie sako, jog šio filmo metu pajuto kažką, ko negali nusakyti žodžiais. Man tai labai gražus reiškinys – kai menas tampa patirtimi, o ne žinojimu. Taip pat vienas žiūrovas yra sakęs, kad šis filmas privertė suprasti, jog niekada taip negalvojo apie bendravimą su savo partneriu, o dar vienam mano draugui, kurio giminaitis neseniai buvo miręs, viskas mano filme buvo apie mirtį ir netektį. Taigi, visos atsiskleidžiančios temos man yra svarbios, nes jos yra dalis žmogaus gyvenimo ir brendimo.