Taip blogai, kad net gerai: retrospektyva „Kempas, trešas ir kt.“

Šį penktadienį, rugsėjo 5 d., prasideda Vilniaus queer festivalis „Kreivės“. Tradiciškai jis žada kelias konkursines trumpo metražo filmų programas, poezijos vakarą, šiais metais rengiamą kartu su teatro festivaliu „Sirenos“, ir vakarėlį. „Kreivės“ taip pat pristato teminę retrospektyvą „Kempas, trešas ir kt.“, skirtą dažnai persiklojantiems kempo ir trešo reiškiniams.

Kempas – sunkiai apibrėžiamas terminas, kiekvienam galintis reikšti skirtingus dalykus (dėl to retrospektyvos pavadinime atsiranda „ir kt.“). Juo įvardijama tam tikra perspektyva, skonis ir estetika, jis dažniausiai siejamas su LGBT+ žmonėmis, kurie kempą pasitelkia kaip saviraiškos ir socialinių normų kritikos priemonę. Kempas apima parodiją, ironiją, satyrą, juodąjį humorą, kičą, tai, kas suvokiama kaip „blogas skonis“ arba nerimta. Johnas Watersas, vienas garsiausių kempinio kino kūrėjų, apibrėžia kempą kaip „tragiškai juokingą“ arba „juokingai tragišką“ dalyką, kuris yra toks liūdnas, blogas ar nevykęs, kad vienintelis galimas atsakas – juoktis iš jo. Tokia dvejopa arba prieštaringa reakcija yra raktas į kempo supratimą. Susan Sontag „Pastabose apie kempą“ taip pat rašė, kad pagrindinis kempą apibūdinantis teiginys – „taip blogai, kad gerai“. Šis apibūdinimas tinka ir trešui (ang. trash, „šiukšlės“, yra terminas, vartojamas mažo biudžeto ir prastos techninės kokybės filmams apibūdinti).

Tiek kempas, tiek trešas, kiekvienas savaip, švenčia kultūrinius objektus, kurie dominuojančioje kultūroje yra suvokiami kaip neverti dėmesio ar menkaverčiai, ir iš to kylantį malonumą. Jie tai daro pažeisdami konvencijas, techninius standartus arba viską sutirštindami. Tad tiek kempas, tiek trešas kvestionuoja tradicinius grožio, vertės ir skonio vertinimus, laužo tabu bei padorumo ribas. Kaip minėtose „Pastabose apie kempą“ rašė Sontag: „Kempas atsisako įprastos estetinio geras–blogas vertinimo ašies. Kempas neapverčia dalykų. Jis neteigia, kad gera yra bloga, o bloga yra gera. Jis siūlo menui ir gyvenimui kitokius – arba papildomus – standartus. <…> atskleidžia kitą tiesą apie žmogiškąją būklę, kitą patirtį, ką reiškia būti žmogumi, – trumpai tariant, kitą jausenos formą.“ Būtent kitokių standartų, tiesų ir jausenos šiųmetės „Kreivės“ siūlo ieškoti filmuose bei už jų ribų.

Festivalį atidarys Apichatpongo Weerasethakulo ir Michaelo Shaowanasai muzikinė komedija-šnipų filmas „Geležinės katytės nuotykis“ („Hua jai tor ra nong“, 2003). Šis filmas – itin keista anomalija Weerasethakulo filmografijoje. Skirtingai nuo kitų šio režisieriaus, kuris laikomas viena svarbiausių vadinamojo lėtojo kino figūrų ir garsėja savo hipnotiška vaizdų galia, darbų, „Geležinės katytės nuotykis“ yra greitas kempinis filmas, parodijuojantis 8-ojo dešimtmečio Tailando veiksmo filmus, miuziklus ir melodramas. „Geležinės katytės nuotykis“ pasirodė, kai Weerasethakulas ieškojo finansavimo „Tropikų karštinei“ („Sud pralad“, 2004), kuri, beje, pelnė Kanų kino festivalio Žiuri apdovanojimą. Nuo pat pirmos scenos – baro muštynių Tailando kaime – „Geležinės katytės nuotykis“ žavi B klasės estetika ir įtraukia į savotišką Džeimso Bondo su suknele istoriją: katytė ne tik išsiaiškina žmonijai grėsmę keliančias veiklas, bet ir sužino šį tą svarbaus apie savo praeitį bei sutinka gyvenimo meilę. Pagrindinį vaidmenį filme atlieka vienas žymiausių šiuolaikinių Tailando menininkų – Michaelas Shaowanasai, kuris taip pat yra scenarijaus bendraautoris ir režisierius. Iš esmės šis filmas – dviejų asmenybių bendradarbiavimo rezultatas. Shaowanasai ankstesniuose savo darbuose sukūrė Geležinės katytės personažą – transvestitą šnipą, paprasto parduotuvės pardavėjo alter ego. Galiausiai jų bendradarbiavimas „Geležinės katytės nuotykyje“ yra įdomus ir linksmas svarstymas apie Tailando popkultūrą, kiną ir seksualumą.

Retrospektyvoje taip pat galėsite pamatyti slovėno Boštjano Hladniko komediją „Nužudyk mane švelniai“ („Ubij me nežno“, 1979). Tai to meto populiarių bulvarinių romanų parodija – pats žanras yra įtrauktas į siužetą, nes tokias knygas verčia pagrindinė veikėja, pagyvenusi, bet energinga moteris (Duša Počkaj). Ji gyvena prabangioje viloje prie jūros, papuoštoje tropiniais žiedais, važinėja „Porsche“ automobiliu ir mėgsta nuotykius. Počkaj herojė dažnai keliauja į Vakarus, o kai būna namuose, rengia diskotekas su odiniais drabužiais apsitempusiais jaunuoliais. Kai ją aplanko sutuoktiniai Julija (Miranda Caharija), Davidas (Igor Samobor) ir Julijos meilužis Adamas (Janez Starina), vila tampa savotiška laisvos meilės komuna.

Kaip teigia kino kritikė ir tyrėja Jasmina Šepetavc, „Nužudyk mane švelniai“ turbūt yra vienintelis kempo pavyzdys Slovėnijos kine ir postmodernizmo pranašas. Kempas čia pasireiškia filmo estetikoje (eklektiška scenografija, ryškūs vaizdai ir juokingi garso efektai) bei manierizmuose ar personažų elgesyje, kuris asocijuojasi su buvimu queer. Nors kempą sunku apibrėžti, žiūrovas filme gali rasti daugelį jo charakteristikų: ironiją, žaidimą, parodiją, dirbtinumą, performatyvumą, humorą ir kt. Ką pasiekia kempas – apskritai ir konkrečiai filme „Nužudyk mane švelniai“ – leidžia dekonstruoti heteronormatyvią matricą bei suteikia paprastai nematomoms tapatybėms išraiškos ir pripažinimo erdvę.“

Po dvejų metų kitoje geležinės uždangos pusėje pasirodė vokiečių režisieriaus Franko Ripploho autobiografinis filmas „Taksi į tualetą“ („Taxi zum Klo“, 1981). Šis filmas – tai juodoji manierų komedija apie Vakarų Berlyno mokytojo gyvenimą bei jo viešo ir privataus gyvenimo kontrastus. Filmas, kuriame daugelis personažų vaidina pačius save, fiksuoja trumpą utopišką laikotarpį, kai LGBT+ judėjimas jau buvo pralaisvinęs socialines stigmas, bet AIDS epidemija dar nesmogė gėjų bendruomenei. Mokytojas Frankas (pats Ripplohas) gyvena itin aktyvų lytinį gyvenimą ir vieną vakarą pornokino teatre sutinka Berndą (Bernd Broaderup). Juodu tampa meilužiais, tačiau Berndas nori ramaus šeimyninio lizdelio, o Frankas nelinkęs atsisakyti savo laisvės. Nors filmas kritikuotas dėl pornografinių scenų (dėl to buvo ir cenzūruotas), jame ryškus vokiškas absurdo jausmas, saviironija ir juodasis humoras. Kartu tai drama su rimta potekste. Kaip sakė pats Ripplohas, „Tai liūdnas filmas, kuriame, nepaisant visų juokingų momentų, išreiškiamas santykių ilgesys ir jų neįmanomumas… Norėjau parodyti dvi aklavietes: buržuazinę aklavietę, kuri žmogų dusina pagalvėlėmis, kavos gėrimo ir pyragų valgymo ritualais, ir gėjų seksualinės pseudolaisvės aklavietę, kurioje narkotikai vartojami riboms ištrinti, bet ne pašalinti.“

Savu laiku kritikuotas ir Jamie Babbit debiutas „Bet aš sirgalių šokėja“ („But I’m a Cheerleader“, 1999). Ši romantinė komedija kaltinta paviršutinišku humoru ir stereotipizavimu, tačiau dabar laikoma kempo ir queer kino klasika, nes demaskuoja socialinę lyčių vaidmenų ir heteronormatyvumo konstrukciją bei konversijos terapiją. „Bet aš sirgalių šokėja“ pasakoja apie tipišką amerikietę paauglę Megan (Natasha Lyonne), kurios tėvai nusprendžia, kad jos vegetarizmas ir Melissos Etheridge plakatai kambaryje gali reikšti tik viena – homoseksualumą. Nors Megan iš pradžių šią idėją atmeta, motyvuodama tuo, kad gauna gerus pažymius, lanko bažnyčią ir yra sirgalių šokėja, ji mėgsta fantazuoti apie savo drauges, o su savo vaikinu bučiuojasi labai nenoriai. Taigi Megan išsiunčiama į stovyklą „Tikrosios kryptys“, kad taptų „normali“. Viskas greitai komplikuojasi, kai Megan įsimyli maištingą lesbietę Gram (Clea DuVall).

Babbit yra sakiusi, kad „Bet aš sirgalių šokėja“ yra kempo estetikos feminizacija – emocijų suteikimas kažkam, kas hiperrealu. „Kai kurie sako, kad aš bandau būti Johnu Watersu, tačiau filme nėra kandumo. Bet aš ir nenoriu būti kandi… Watersas nekenčia romantinių komedijų, jis mano, kad jos banalios. Tam tikra mano dalis yra banali. Aš esu mažo miestelio mergina, kai kalbama apie santykius, ir norėjau papasakoti tradicinę romantinę istoriją. Kempo istoriją iš esmės apibrėžė gėjai vyrai, todėl norėjau, kad mano filme, nors ir naudojant kempo elementus, taip pat būtų tikrų emocijų, kad tai būtų meilės istorija“, – sakė režisierė.

Lesbiečių meilės istorija – ir Alexis Langlois ilgametražio debiuto „Dramos karalienės“ („Les Reines du drame”, 2024) centre. Popžvaigždė Mimi (Louiza Aura) ir pankroko dainininkė Bili (Gio Ventura) įsimyli per atranką į talentų šou ir tampa pora, nors beveik visais atžvilgiais yra priešingybės. Šis drąsus muzikinio filmo, muilo operos, melodramos ir mokumentikos (mockumentary) mišinys pasakoja audringą lesbiečių meilės istoriją, pažymėtą muzikine sėkme, dideliu spaudimu ir rimtomis tapatybės krizėmis. „Dramos karalienės“ kritikuoja tiek pramogų verslą, gerbėjų kultūrą, tiek queer žmonėms priešišką visuomenę. Stilistiškai ir akustiškai tirštas filmas įtikina įsimintinomis melodijomis ir alternatyviu žvilgsniu į XXI amžiaus popsceną. Tai laisvas, įžūlus, triukšmingas ir šiek tiek liūdnas vakarėlis, kuriame kartu šoka Johnas Watersas ir mokslinė fantastika, George’as Cukoras ir Britney Spears, Jacques’as Demy ir jutuberiai, Michaelas Powellas, Emmerichas Pressburgeris ir MTV.